Per daugiau nei šešis dešimtmečius kalbininkai rėmėsi XX a. viduryje Charlie’io Hocketto pasiūlytu modeliu. Jame aprašytas kalbos savybių sąrašas – tokios kaip arbitralumas (tiesioginio ryšio tarp formos ir reikšmės nebuvimas), dvilypė struktūra ar gebėjimas kalbėti apie dalykus, kurie čia ir dabar neegzistuoja – ilgą laiką buvo traktuojamas beveik kaip pati kalbos apibrėžtis.
Tačiau naujausi tarpdisciplininės kalbininkų ir kognityvinių mokslų tyrėjų komandos darbai rodo, kad šis modelis šiandien pernelyg siauras ir nebeatspindi visos kalbos prigimties. Atsižvelgiant į naujausius mokslo atradimus, vis akivaizdžiau, kad kalba nėra tik nekintamų savybių rinkinys.
Kalbininkai ant didelio pokyčio slenksčio
Tyrėjai pabrėžia, kad tai, kas anksčiau buvo laikyta išskirtine tik žmogaus kalbos savybe, šiandien nebelaikoma tokia unikalia. Kodėl? Savo požiūrį jie grindžia keliais esminiais argumentais.
Pirma, reikšmingos komunikacijos sistemos egzistuoja ir už žodinės kalbos ribų. Viso pasaulio kurčiųjų bendruomenės naudoja pilnaverčius gestų kalbos sistemas, o neregių ir kurčiųjų naudojamos lytėjimo komunikacijos sistemos taip pat turi savą vidinę gramatiką ir struktūrą. Tai rodo, kad kalba nėra vien garsinė ar rašytinė raiška.
Antra, kai kurie gyvūnų rūšys demonstruoja kalbai artimas komunikacijos formas. Delfinai turi individualius atpažinimo signalus, paukščių giesmėse aptinkama struktūra, primenanti sintaksę, o primatai naudoja gestus, kurių reikšmė priklauso nuo konteksto – tai iki šiol laikyta išskirtinai žmonių kalbos bruožu.
Trečia, spartus dirbtinio intelekto vystymasis verčia iš naujo apmąstyti kalbos ribas. Didieji kalbiniai modeliai, panašūs į „ChatGPT“, skatina klausti, kur baigiasi biologinė kalba ir prasideda nežmogiškos, dirbtinai sukurtos komunikacijos sistemos. Vis dažniau keliama abejonė, ar apskritai įmanoma šią ribą apibrėžti vienareikšmiškai.
Visa tai lemia, kad kalba šiandien vis dažniau suprantama kaip multimodalinė sistema – apimanti ne tik žodinę kalbą, bet ir gestus, mimiką, įvairius simbolius bei šiuolaikines komunikacijos priemones, pavyzdžiui, emoji.
Kalba nuolat kinta, ir to pamiršti negalima
Naujausio straipsnio, paskelbto žurnale Trends in Cognitive Sciences, autoriai teigia, kad kalbos negalima apibrėžti kaip griežtos, nekintamos savybių sekos. Priešingai – ji nuolat evoliucionuoja kartu su žmonėmis ir jų bendruomenėmis.
Šį požiūrį lemia keli pagrindiniai veiksniai. Pirmiausia – multimodalumas ir konteksto svarba: kalba reiškiama ne vien garsais ar raštu, o ir kūno kalba, žvilgsniu, erdviniais išdėstymais, technologinėmis priemonėmis. Antra, socialinis ir funkcinis kontekstas: tai, kaip kalbame, priklauso nuo situacijos, socialinių normų, tapatybės ir bendruomenės poreikių. Trečia, laiko dimensija: kalba niekada nebūna sustingusi, ji keičiasi per kartas, reaguodama į naujas technologijas, gyvenimo būdo pokyčius ir kultūrinius virsmus.
Mokslininkai neabejoja: kalba ne stovi vietoje, o kartu su mumis nuolat keičiasi – kartu su mūsų įrankiais, technologijomis ir gyvenimo būdu. Tai turi toli siekiančių pasekmių.
Pirma, stiprėja gestų kalbų ir kitų alternatyvių komunikacijos formų pripažinimas kaip pilnaverčių kalbinių sistemų. Tai svarbu tiek socialiniu, tiek teisiniu, tiek edukaciniu požiūriu.
Antra, atsiveria kelias naujiems didaktiniams požiūriams mokant lingvistikos, komunikacijos ir kalbos raidos. Kalba vis rečiau pateikiama kaip uždara taisyklių sistema ir vis dažniau – kaip gyvas, dinamiškas, įvairius kanalus apimantis procesas, glaudžiai susijęs su žmogaus mąstymu, kūnu ir aplinka.
