Mokslininkai apstulbę: neandertaliečių naudota medžiaga naikina pavojingas bakterijas
Naujame tyrime teigiama, kad šiuolaikinių žmonių giminaičiai galėjo gaminti ir naudoti lipnią medžiagą ne tik kaip klijus, bet ir žaizdoms gydyti – taip jie galėjo aplenkti modernią mediciną net iki 200 tūkst. metų.
Mokslininkams jau seniau buvo žinoma, kad neandertaliečiai naudojo beržo degutą – klampią medžiagą, išgaunamą iš beržo žievės – ietigaliams pritvirtinti prie kotų. Šis procesas archeologijoje vadinamas antgalių tvirtinimu prie kotų.
Beržo deguto pėdsakų aptikta įvairiose Europos vietose. Manoma, kad ši medžiaga turėjo ne vieną paskirtį: ji galėjo būti naudojama kaip vandeniui atspari danga, o kartais – net kaip primityvi kramtomoji medžiaga.
„Kartu su šiais radiniais daugėja įrodymų apie neandertaliečių gydymo praktiką ir augalų naudojimą, todėl mus ypač sudomino beržo deguto taikymas šiame kontekste“, – aiškino Kelno universiteto ir Oksfordo universiteto archeologas Tjaarkas Siemssenas, vienas iš tyrimo autorių.
Tyrime Kelno universiteto, Oksfordo universiteto ir Lježo universiteto mokslininkai atkūrė beržo degutą, naudodami sudedamąsias dalis ir metodus, kurie, tikėtina, galėjo būti prieinami neandertaliečiams. Vėliau biologinius bandymus, siekdami patikrinti galimas gydomąsias savybes, atliko Keipo Bretano universiteto (Naujoji Škotija, Kanada) tyrėjai.
„Būtent tai ir įrodėme. Medžiaga, kurią neandertaliečiai gamino prieš 200 tūkst. metų, kaip dabar žinome, turi antibakterinių savybių“, – teigė Keipo Bretano universiteto chemijos profesorius ir bendraautoris Matthias Bierenstielis.
Siekiant atkurti istorinę „klijų ir vaisto“ kombinaciją, buvo surinkta dviejų rūšių (negyvų) beržų žievė. Tokie medžiai vėlyvajame pleistocene – maždaug prieš 129 tūkst. iki 11 700 metų – buvo plačiai paplitę.
Tuomet pasitelkti trys deguto išgavimo būdai, leidžiantys žievę paversti lipnia, tepama mase:
Pirmasis metodas – beržo žievės kaitinimas skardinėje. Šią techniką įkvėpė Naujosios Škotijos čiabuvių mikmakų praktika: jų bendruomenė beržo degutą ištisas kartas naudojo kaip tradicinės „vaistinės“ dalį.
Du kiti metodai atkartojo tai, ką galėjo daryti neandertaliečiai. Vienu atveju žievė buvo deginama sandarioje požeminėje duobėje, taip pasiekiant sausąją distiliaciją – procesą, vykstantį be deguonies.
Kitu, laikotarpį atitinkančiu būdu, beržo žievė buvo deginama greta kieto paviršiaus, pavyzdžiui, akmens, o vėliau nuo akmens paviršiaus nugramdytas ant jo susikondensavęs degutas.
Įvairiais metodais gauti deguto mėginiai parodė skirtingą, tačiau teigiamą antibakterinį poveikį bakterijai Staphylococcus aureus, kuri siejama su žaizdų infekcijomis.
Vis dėlto degutas nebuvo toks veiksmingas kaip įprastas antibiotikas gentamicinas. Be to, jokio poveikio nepastebėta prieš Escherichia coli bakteriją, dažnai aptinkamą apatinėje žarnyno dalyje.
Tyrėjai daro prielaidą, kad senovės žmonės beržo degutą galėjo naudoti būtent žaizdoms ar odos būklėms, kai yra infekcijos rizika, gydyti.
Mokslininkai pažymi, kad šios medžiagos savybes pastebėti galėjo būti nesunku: dirbant su degutu jis lengvai išsitepa ir „atsiduria visur“. Be to, jo reikia labai nedaug – maždaug 0,2 g gali padengti 100 cm2 odos.
Ypač svarbu tai, kad tokios senos žinios gali būti naudingos ieškant priemonių kovai su antibiotikams atspariomis ir ligoninėse įgytomis infekcijomis, nes degutas veikė S. aureus. Šis patogenas gali įgyti atsparumą visoms šiuo metu naudojamų antibiotikų klasėms ir, kaip teigiama, Jungtinėse Valstijose kasmet siejamas su maždaug 500 tūkst. hospitalizacijų.
„Mūsų rezultatai rodo, kad verta išsamiau tirti tikslinės paskirties antibiotikus, žinomus iš etnografinių – arba, kaip šiuo atveju, iš priešistorinių – kontekstų“, – apibendrino T. Siemssenas.
Tyrimo autoriai primena, kad sveikatos priežiūros sprendimai gali kartotis: kai naujos priemonės tampa mažiau veiksmingos, verta pasisemti įkvėpimo iš gerokai senesnių metodų.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „PLOS One“.
