Manote, kad esate atviri ir išmintingi? Psichologai siūlo pirmiausia įvertinti šiuos 6 bruožus

Apie išmintį dažnai galvojame kaip apie žinių kiekį ar aukštą intelekto koeficientą. Tačiau psichologai vis dažniau pabrėžia, kad gyvenime daug svarbiau ne tai, ką žinome, o kaip elgiamės, mokomės iš klaidų ir kuriame santykius su kitais žmonėmis.

Šiame straipsnyje apžvelgiami šeši dažni, bet dažnai nepastebimi elgesio modeliai, rodantys ne išmintį, o savotišką kvailumą. Juos atpažinę galime ne smerkti save ar kitus, o sąmoningai keisti kryptį.

Uždaras protas ir atsisakymas mokytis

Uždaras protas – tai tvirtas įsitikinimas, kad „aš jau viską žinau“. Tokie žmonės atmeta naujas idėjas, neįsiklauso į pasiūlymus ir laiko grėsme bet kokį pokytį. Darbo aplinkoje tai dažnai reiškia atsisakymą diegti naujus įrankius ar metodus.

Toks požiūris stabdo ne tik asmeninį, bet ir komandos augimą. Tyrimai rodo, kad vadovai, kurie pripažįsta nežinantys visko ir skatina mokymąsi, pasiekia geresnių rezultatų ir turi labiau įsitraukusias komandas.

Nuolatinis kaltinimas ir arogancija

Antras požymis – įprotis visada kaltinti kitus. Rinka kalta, kolegos kalti, santykiuose kalta tik antroji pusė. Toks žmogus vengia pažvelgti į savo klaidas, todėl kartoja tas pačias situacijas iš naujo.

Trečias požymis – arogancija, kai stengiamasi visur pasirodyti protingiausiu. Arogantiškas žmogus pertraukia kitus, menkina jų idėjas ir nesugeba priimti kritikos. Išmintis, priešingai, prasideda nuo nuolankumo ir supratimo, kad galime klysti.

Empatijos stoka ir baimė keistis

Ketvirtas bruožas – empatijos trūkumas. Kai negalime ar nenorime įsijausti į kito žmogaus situaciją, lengvai jį teisiame ir skaudiname. Empatija padeda kurti pasitikėjimu grįstus santykius, o jų stoka palieka mus vienišus ir nuolat konflikto būsenoje.

Penktas požymis – baimė pokyčiams. Įsikabiname į pažįstamą darbą, miestą ar įprotį vien todėl, kad taip „saugiau“, nors situacija jau seniai nebe naudinga. Vis dėlto pokytis dažnai atneša naujų galimybių ir stiprina psichologinį atsparumą.

Kalbame daugiau, nei klausomės

Šeštas, itin dažnas bruožas – kalbėti daugiau, nei klausomės. Šeimose tai matyti, kai vienas žmogus nuolat dominuoja pokalbiuose, o kitų nuomonė lieka neišgirsta. Ilgainiui artimieji jaučiasi menkinami ir atsitraukia.

Klausymasis nėra pasyvus – tai sąmoninga pastanga suprasti, o ne tik laukti savo eilės kalbėti. Tyrimai rodo, kad geri klausytojai turi tvirtesnius santykius ir priima geresnius sprendimus, nes remiasi platesne informacija.

Svarbiausia suprasti: beveik kiekvienas kartais pasielgia kvailai. Esmė ne tame, ar šie požymiai kada nors pasirodo, o ar mokame juos pastebėti ir keisti. Pripažinti klaidas, prisiimti atsakomybę, priimti pokyčius ir daugiau klausytis – tai kelias nuo kvailumo link išminties, kuriuo galime eiti kasdien.