Maistas brangs ne tik dėl naftos: Hormūzo sąsiaurio krizė smogs ir jūsų šaldytuvui

Ormuzo sąsiauris – siauras vandens kelias tarp Persijos įlankos ir Indijos vandenyno – yra vienas svarbiausių pasaulio laivybos maršrutų. Jis tapo ir centriniu įtampos tašku Izraelio, JAV ir Irano konflikte. Teheranui apribojus ar užblokavus laivų judėjimą, pasekmės akimirksniu atsiliepia naftos kainoms. Tačiau tai – tik dalis problemos.

Ormuze driekiasi ir itin svarbus pasaulinės prekybos kelias trąšoms bei žaliavoms, reikalingoms jų gamybai. Jei sutrikimai užsitęs, poveikį pajusime ne tik degalinėse, bet ir ūkiuose bei maisto kainose.

Šiuolaikinis žemės ūkis yra taip pat priklausomas nuo gamtinių dujų, kaip transportas – nuo naftos. Iš dujų gaminamas amoniakas, o iš jo – azotinės trąšos, pirmiausia karbamidas, kuris laikomas plačiausiai pasaulyje naudojama azotine trąša.

Dėl to laivybos trikdžiai Ormuze gali sukelti tai, ką „The Conversation“ autoriai vadina trąšų šoku: situaciją, kai trąšų kainos staigiai šauna į viršų, o jų prieinamumas smunka. Tokie pokyčiai greitai padidina žemės ūkio gamybos kaštus, o vėliau – ir maisto kainas.

Rinka į riziką reaguoja jau dabar. Pasak CNBC, didžiausi konteinerių vežėjai, tarp jų „Maersk“, „Hapag-Lloyd“, „MSC“ ir „CMA CGM“, sustabdė arba apribojo reisus per Ormuze, o dalis laivų nukreipiami aplink Gerosios Vilties kyšulį. Pranešama, kad regione išaugo frachto, draudimo ir karo rizikos kaštai.

Tai svarbu, nes Ormuzas yra vienas pagrindinių pasaulinės energetinių išteklių prekybos „butelio kakliukų“. JAV Energetikos informacijos administracija (EIA) skaičiavo, kad 2024 m. per sąsiaurį vidutiniškai plaukė apie 20 mln. barelių naftos per parą, tai yra maždaug 20 proc. pasaulinio skystųjų naftos produktų suvartojimo. Tuo pačiu keliu keliavo ir apie 20 proc. pasaulinės suskystintų gamtinių dujų (LNG) prekybos.

Už šių skaičių slypi technologija, be kurios modernus žemės ūkis nebūtų pasiekęs dabartinio produktyvumo. XX a. pradžioje sukurtas Haberio–Bošo procesas leido pramoniniu mastu surišti azotą ir gaminti amoniaką. Sintetinė azotinių trąšų gamyba iš amoniako daugiau nei šimtmetį padeda išmaitinti žmoniją, tačiau kartu stipriai pririša žemės ūkį prie iškastinio kuro.

Skaičiuojama, kad apie trečdalis pasaulyje prekyboje esančio karbamido keliauja būtent per Ormuzą. Tai lemia dvi ilgalaikės Persijos įlankos regiono stiprybės: prieiga prie palyginti pigių gamtinių dujų ir didelės, ilgus metus plėtotos amoniako bei karbamido gamybos investicijos Katare, Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Tačiau rizika neapsiriboja vien tuo, kad iš regiono gali neišplaukti pagamintos trąšos. Per Ormuzą keliauja ir LNG, reikalingos trąšų gamykloms kituose pasaulio regionuose. Jei šis srautas sumažėtų, spaudimas kiltų iš karto keliose vietose: trąšų eksporte, jų transportavimo kaštuose ir pačioje gamyboje.

Praktiškai ūkininkai tokio pobūdžio krizės paprastai nepajunta iš karto – tik po kelių savaičių ar mėnesių, artėjant sėjos sezonui ir trąšų pirkimams. Šiaurės pusrutulyje net kelių savaičių vėlavimas gali būti skausmingas, o kelių mėnesių sutrikimai jau gali pakeisti sprendimus dėl pasėlių struktūros, tręšimo normų ir apskritai auginimo pelningumo.

Situacija pavojinga ir dėl to, kad augalai į trąšų sumažėjimą nereaguoja tiesiškai. Net ir santykinai nedidelis azoto trąšų kiekio sumažinimas gali lemti gerokai didesnį derliaus kritimą. Mažesni kviečių, kukurūzų ar ryžių derliai vėliau sukelia grandininę reakciją: brangsta pašarai, didėja spaudimas mėsos gamybai, biokuro sektoriui, o galiausiai – ir kainoms parduotuvėse.

Indija didelę dalį karbamido gamybos remia LNG importu iš Persijos įlankos. Brazilija išlieka stipriai priklausoma nuo importuojamų azotinių ir fosforinių trąšų, reikalingų aukštai sojų ir kukurūzų gamybai palaikyti. Net JAV, nors turi didelę vidaus gamybą, importuoja reikšmingus amoniako ir karbamido kiekius, kad subalansuotų regioninę paklausą ir pristabdytų kainų augimą.

Į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse rizika kitokia. Trąšų naudojimas ten ir taip yra palyginti mažas, todėl dar vienas kainų šuolis dalį ūkininkų gali tiesiog išstumti iš rinkos. Tai reikštų mažesnius derlius ir dar didesnį maisto saugumo neapibrėžtumą regionuose, kurie ir be to jautrūs kainų svyravimams bei prekybos trikdžiams.

Prie viso to prisideda ir siera, būtina augalų augimui. Didelė sieros dalis yra naftos ir dujų perdirbimo šalutinis produktas. Jei energetinių žaliavų eksportas per Ormuzą mažėja, krenta ir sieros pasiūla, o kartu – dar vieno svarbaus komponento trąšų sektoriui prieinamumas.

Rinkos perspektyva išlieka įtempta ir dėl to, kad alternatyvų greitai sukurti neįmanoma. Nauji amoniako ir karbamido gamybos pajėgumai kuriami metų metus, jiems reikia pigios energijos, kapitalo ir uostų infrastruktūros. Net dalinis eksporto sumažėjimas iš Persijos įlankos negali būti greitai kompensuotas kitų gamintojų.

„The Conversation“ autoriai pabrėžia, kad tai nėra vien energetikos krizė. Tai ir pasaulinės maisto sistemos atsparumo testas: per dešimtmečius ji tapo globali, glaudžiai susieta ir pažeidžiama, jei sutrinka keli strategiškai svarbūs taškai.

Šį mechanizmą aprašo ir žurnale „PNAS“ publikuotas tyrimas. Jo autoriai, analizuodami pasaulinę maisto sistemą, darė išvadą, kad didėjant priklausomybei nuo tarptautinės prekybos, ji praranda atsparumą ir tampa labiau pažeidžiama krizėms. Kitaip tariant, kuo daugiau valstybių maisto saugumą grindžia tiekimu iš išorės, tuo lengviau vietinis sukrėtimas virsta pasauline problema.

Prie rizikų prisideda ir logistika. Laivų nukreipimas aplink Afriką reiškia ilgesnį pristatymo laiką, didesnes degalų sąnaudas ir augančius kaštus.

„Nėra realios alternatyvos jūriniam transportui“, – CNBC cituojamas „Xeneta“ vyriausiasis analitikas Peteris Sandas.

Energetikos rinkos situaciją atsargiai vertina ir „Energy Aspects“ įkūrėja bei vadovė Amrita Sen. „To, ko JAV nepajėgs užkardyti, yra pavienės atakos prieš tanklaivius, ir to pakanka, kad rinka būtų itin atsargi siųsdama laivus“, – CNBC teigė ji. Toks atsargumas pats savaime sukuria trikdžius dar iki formalaus maršruto uždarymo.

Ši problema gali būti mažiau pastebima nei naftos šokas. Degalų kainos keičiasi beveik akimirksniu ir tai mato kiekvienas. Trąšų ir derliaus atveju efektas ateina vėliau, bet gali būti ne mažiau skausmingas: iš pradžių brangsta logistika ir žaliavos, vėliau mažėja trąšų pirkimai, o tik po kelių mėnesių pasimato prastesni derliai ir didesnės maisto kainos.

Todėl Ormuzo sąsiauris šiandien yra ne tik energetikos įtampos simbolis. Tai vieta, kur susikerta energetinis saugumas, jūrinė prekyba ir maisto gamyba. Nafta varo automobilius, o azotas – derlių. Būtent todėl Ormuzo krizės pasekmės galiausiai gali skaudžiausiai smogti ne vairuotojams, o sistemai, kuri maitina pasaulį.