Vokietija – viena svarbiausių kelių krypčių lietuviams. Daugelis čia dirba, žiemą vyksta į Alpes, o išvystyta automagistralių sistema užtikrina patogų susisiekimą su kitomis šalimis. Tačiau kartu su patogumu atsiranda ir specifinės taisyklės bei niuansai, kurie nepasiruošusiam vairuotojui gali kainuoti brangiai. Toliau aptariami trys svarbūs aspektai: greičio ribojimai, programėlės, įspėjančios apie greičio matuoklius, ir atsakomybė už pasibaigusį kurą.
Kalbant apie Vokietijos automagistrales, daugumai vairuotojų pirmiausia kyla asociacija su „laisvu greičiu“. Iš tiesų, nemažoje dalyje šių kelių atkarpų nėra nustatyto privalomo didžiausio greičio, tačiau tai nereiškia, kad jokie apribojimai visai negalioja.
Ten, kur kelio ženklais nėra nurodytas konkretus greičio ribojimas, taikomas rekomenduojamas 130 km/val. greitis. Pats žodis „rekomenduojamas“ gali klaidinti – tarsi būtų galima nevaržomai važiuoti ir 180 ar 200 km/val. Teisiškai toks greitis nėra tiesiogiai draudžiamas, tačiau rekomenduojamo greičio viršijimas turi didelę reikšmę, jei įvyksta eismo įvykis.
Vokietijos teisėje svarbi sąvoka yra „Betriebsgefahr“ – eksploatavimo (veikimo) rizika. Ji reiškia, kad už žalą, kurią gali sukelti pats faktas, jog transporto priemonė apskritai kelia pavojų (dėl savo masės, greičio ir pan.), vairuotojas gali būti pripažintas iš dalies atsakingu net ir tuo atveju, kai formaliai nėra pagrindinis kaltininkas.
Pavyzdžiui, vairuotojas važiuoja automagistrale atkarpoje, kur galioja tik rekomenduojamas 130 km/val. greitis, tačiau realiai jis lekia 200 km/val. Staiga kitas automobilis jam užkerta kelią, pirmasis vairuotojas stabdo, bet susidūrimo išvengti nepavyksta. Nors pirminė kaltė gali būti priskirta tam, kuris užkirto kelią, greitį viršijęs vairuotojas taip pat gali būti laikomas iš dalies atsakingu.
Argumentas paprastas: jei jis būtų važiavęs rekomenduojamu 130 km/val. greičiu, stabdymo kelias būtų trumpesnis ir galbūt pavyktų apskritai išvengti nelaimės arba bent sušvelninti jos padarinius. Tokiu atveju jo „bendrakaltystė“ reiškia ir mažesnę jam priklausančią žalos atlyginimo dalį. Praktikoje pasitaikė atvejų, kai pernelyg didelis greitis lėmė net visišką draudimo išmokos praradimą.
Ar Vokietijoje galima naudoti programėles, perspėjančias apie greičio matuoklius?
Kitas dažnai vairuotojams netikėtas aspektas – programėlės ar navigacijos funkcijos, įspėjančios apie greičio matuoklius. Vokietijoje jos taip pat populiarios, tačiau jų naudojimas teisiniu požiūriu yra labai problemiškas.
Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad vairuotojui naudotis tokiomis priemonėmis draudžiama, tačiau keleiviui – leidžiama. Esą jei vairuotojas tik klausosi informacijos, kurią jam perduoda šalia sėdintis keleivis, jis formaliai nepažeidžia taisyklių.
Tačiau Karlsrūhės teismas nusprendė kitaip: net ir tada, kai programėlė veikia keleivio telefone, tai laikoma draudžiamu įspėjimu apie greičio matuoklius. Todėl jei policija nustato, kad automobilyje naudojama tokia programėlė, pasekmės tenka būtent vairuotojui.
Bauda už tai – 75 eurai ir vienas baudos balas (turintiems vokišką vairuotojo pažymėjimą). Svarbu ir tai, kad atsakomybė gali kilti net ir tokiu atveju, jei per įprastinį patikrinimą telefone pasigirsta įspėjimas apie fotoradarą – tai laikoma aiškiu įrodymu, kad įspėjimo funkcija buvo įjungta.
Ar Vokietijoje galima gauti baudą už pasibaigusį kurą?
Vokietijoje numatyta atsakomybė ir už, atrodytų, „nekaltą“ situaciją – kai automobilis sustoja avarinėje juostoje dėl pasibaigusio kuro. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip atsitiktinumas ar nelaimė, tačiau vokiečių teismų praktikoje tai vertinama kaip vairuotojo neatsargumas.
Motyvas aiškus: kuro kiekį bake vairuotojas visada mato prietaisų skydelyje, todėl jo pasibaigimas laikomas nuspėjamu ir iš anksto išvengiamu dalyku. Tai – ne netikėtas techninis gedimas, o netinkamas kelionės planavimas. Dėl šios priežasties už sustojimą avarinėje juostoje vien dėl to, kad baigėsi kuras, gali būti skiriama bauda.
Blogiausias scenarijus – kai dėl taip netinkamai sustojusio ar palikto automobilio įvyksta eismo įvykis. Jei dėl to nukenčia kiti eismo dalyviai, vairuotojui gali grėsti ne tik finansinė atsakomybė ar problemos su draudimo bendrove, bet ir reali laisvės atėmimo bausmė, ypač jei pasekmės sunkios (sunkūs kūno sužalojimai ar žūtys).
Apibendrinant, Vokietijos kelių eismo taisyklės ir teismų praktika aiškiai rodo: net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „viskas galima“, vairuotojo atsakomybė išlieka labai didelė. Laikytis rekomenduojamo greičio, nesinaudoti programėlėmis, įspėjančiomis apie fotoradarus, ir atsakingai planuoti kelionę (ypač kuro sąnaudas) – tai ne tik saugumo, bet ir finansinės bei teisinės rizikos mažinimo klausimas.
