Lieknėjimo injekcijos – stebuklas ar pavojus? Ekspertas atskleidžia, kas nutylima

Svorio mažinimo injekcijos per labai trumpą laiką iš specializuotų klinikų persikėlė į socialinių tinklų srautus ir vaistines. Šie vaistai, vadinami GLP-1 medikamentais, iš pradžių buvo sukurti 2 tipo cukriniam diabetui gydyti, tačiau dabar plačiai naudojami ir svoriui mažinti.

Šie vaistai imituoja hormoną, vadinamą gliukagonui panašiu peptidu-1 (GLP-1), kuris padeda reguliuoti apetitą ir cukraus kiekį kraujyje. Lėtindami virškinimą ir didindami sotumo jausmą, jie dažnai lemia mažesnį suvartojamo maisto kiekį ir svorio mažėjimą.

Tyrimai rodo, kad GLP-1 vaistai bent trumpuoju laikotarpiu gali padėti mažinti svorį. Tačiau, didėjant jų vartojimui, daugėja ir klausimų apie galimą neigiamą poveikį mitybai ir bendrai sveikatai.

Nauja apžvalga leidžia manyti, kad daliai GLP-1 vaistus vartojančių žmonių gali trūkti svarbių maistinių medžiagų. Tarp jų – vitaminai A, C, D, E ir K, maistinės skaidulos, taip pat tokie mineralai kaip geležis, kalcis, magnis, cinkas ir varis.

Mitybos nepakankamumas atsiranda tuomet, kai organizmas negauna pakankamo kiekio tam tikros maistinės medžiagos, kad galėtų normaliai funkcionuoti. Įvertinti, kaip dažnai tokie trūkumai pasitaiko tarp GLP-1 vaistus vartojančių žmonių, kol kas sudėtinga – skirtinguose tyrimuose rezultatai labai skiriasi.

Dalies tyrimų duomenimis, per pirmuosius metus nuo gydymo pradžios rizika gali grėsti daugiau nei 20 procentų pacientų, tačiau kiti darbai rodo kur kas mažesnį poveikį – galimas trūkumas nustatomas mažiau nei 1 procentui vartotojų.

Kartu su augančiu nerimu dėl galimų maistinių medžiagų trūkumų sparčiai plečiasi ir nauja rinka. Papildų gamintojai pristato „GLP-1 palaikomuosius“ produktus, kurie esą kompensuoja šalutinius poveikius – pavyzdžiui, raumenų masės mažėjimą ar vitaminų trūkumą – ir yra „specialiai pritaikyti“ šiuos vaistus vartojantiems žmonėms.

Tačiau ar iš tiesų GLP-1 vaistus vartojantiems žmonėms reikia tokių specialių papildų?

Vitaminų ir mineralų papildų vartojimas mitybos moksle jau seniai kelia diskusijas. Įrodymai, kad jie duoda apčiuopiamos naudos apskritai sveikiems žmonėms, kurie valgo įvairų ir subalansuotą maistą, gana riboti. Papildai gali būti naudingi tiems, kuriems nustatytas konkrečios maistinės medžiagos trūkumas.

Pavyzdžiui, daug žmonių Jungtinėje Karalystėje žiemos mėnesiais rizikuoja patirti vitamino D trūkumą, nes trūksta saulės šviesos, reikalingos šiam vitaminui sintetinti odoje. Tačiau jei žmogus tam tikros maistinės medžiagos ir taip gauna pakankamai su maistu, papildomi jos kiekiai dažniausiai nesuteikia jokios papildomos naudos.

Dauguma tyrimų, siejančių GLP-1 vaistus su maistinių medžiagų trūkumais, yra stebimieji. Tokie darbai padeda nustatyti dėsningumus ir sąsajas duomenyse, tačiau negali įrodyti priežastinio ryšio.

Vadinasi, jie gali parodyti, kad du reiškiniai pasireiškia kartu, bet neįrodo, jog vienas jų tiesiogiai sukelia kitą. Todėl kol kas dar negalime tvirtai teigti, kad būtent GLP-1 vaistai tiesiogiai lemia maistinių medžiagų trūkumus.

Vis dėlto susirūpinimas nėra iš piršto laužtas. GLP-1 vaistai dažnai mažina bendrą suvartojamo maisto kiekį. O mažiau valgant, kartu suvartojama ir mažiau būtinų maistinių medžiagų, todėl ilgainiui trūkumo rizika iš tiesų didėja.

Ar tokiai rizikai sumažinti būtini brangūs, „specializuoti“ papildai? Dažniausiai – ne. Dažnai pakanka nedidelių mitybos pokyčių.

Į mitybą įtraukus įvairų, maistingą, kuo mažiau perdirbtą maistą – vaisius ir daržoves, neskaldytus grūdus, riešutus ir sėklas, pieno produktus arba jų praturtintas augalines alternatyvas, taip pat liesus arba augalinės kilmės baltymų šaltinius – daugelį maistinių medžiagų galima užtikrinti be papildomų preparatų.

Jei papildų vis dėlto prireikia, dažniausiai visiškai pakanka įprastų vitaminų ir mineralų preparatų, kuriuos galima įsigyti vaistinėse ar parduotuvėse. Retai kada yra realus poreikis mokėti gerokai brangiau už produktus, specialiai reklamuojamus GLP-1 vartotojams – juos lydintys teiginiai paprastai remiasi labai silpnais įrodymais.

Selektyvus mokslas

Nors tam tikrose situacijose ar atskiroms žmonių grupėms iš tiesų yra pagrįstų rekomendacijų vartoti atitinkamus papildus, daugelio GLP-1 „palaikomųjų“ produktų sudėtyje yra medžiagų, kurios akivaizdžiai nesusijusios su specifiniais šių vaistų vartotojų poreikiais.

Šie produktai dažnai apibūdinami kaip „moksliškai pagrįsti“ arba „įrodymais grįsti“, tačiau juos lydintys tyrimai dažnai atrenkami selektyviai. Nemenką dalį šių tyrimų apskritai atliko ne su GLP-1 vaistus vartojančiais žmonėmis.

Pavyzdžiui, daugelyje GLP-1 palaikomųjų papildų yra biotino – vitamino, dažnai reklamuojamo kaip naudingas plaukams ir odai. Tačiau šiuos teiginius pagrindžiantys įrodymai yra silpni.

Be to, šiuo metu nėra patikimų duomenų, kad biotinas turėtų kokios nors ypatingos naudos specialiai GLP-1 vaistus vartojantiems žmonėms. Dauguma žmonių šio vitamino ir taip gauna pakankamai su kasdieniu maistu, taigi papildomi jo kiekiai greičiausiai neduos jokio apčiuopiamo efekto.

Mitybos ir gyvenimo būdo rekomendacijos GLP-1 vaistus vartojantiems žmonėms turėtų būti pritaikytos individualiems poreikiams ir tikslams. Tokia prieiga vadinama personalizuota priežiūra – ji remiasi tuo, kad žmonės skiriasi savo mitybos įpročiais, sveikatos būkle ir maistinių medžiagų trūkumo rizika.

Rekomenduojama, kad pagalba būtų individualizuota ir paremta konkrečiais žmogaus poreikiais, geriausia – pasikonsultavus su kvalifikuotu sveikatos priežiūros specialistu, pavyzdžiui, registruotu dietologu ar mitybos specialistu. Tai ypač svarbu žmonėms, kuriems maistinių medžiagų trūkumo rizika didesnė.

Jei nustatoma ar pagrįstai įtariama, kad tam tikrų medžiagų trūksta, dažnai pakanka nedidelių mitybos korekcijų arba įprastų, plačiai prieinamų papildų. Tačiau tai jokiu būdu nepateisina įpročio profilaktiškai vartoti brangius, specialiai GLP-1 vartotojams skirtus preparatus.

Tokie produktai mažai tikėtina, kad suteiks daugiau naudos, nei paprasti ir nebrangūs papildai. Aukštesnė kaina savaime nereiškia nei geresnės kokybės, nei didesnio veiksmingumo.

Pagrindinė žinia paprasta: papildai yra naudingiausi tada, kai žmogui nustatytas aiškus tam tikros maistinės medžiagos trūkumas arba jis negali patenkinti savo mitybinių poreikių vien su maistu. Vartoti papildus „dėl visa ko“, neturint aiškaus poreikio, greičiausiai neduos jokios naudos ir gali būti tiesiog pinigų švaistymas.