Legendinis „Moby Dick“: kodėl po 50 metų šis būgnų solo vis dar laikomas nepranoktu?

Roko muzikoje dėmesys dažniausiai tenka vokalistams ir gitaristams, tačiau būgnininkų indėlis neretai lieka šešėlyje. Vis dėlto Led Zeppelin būgnininkas Johnas Bonhamas jau dešimtmečius minimas kaip vienas ryškiausių savo instrumento meistrų.

1969 metais išleistas grupės instrumentinis kūrinys Moby Dick, kuriame skamba ilgas būgnų solo, muzikantų ir pedagogų diskusijose vis dažniau įvardijamas kaip geriausias tokio tipo pasirodymas per visą roko istoriją. Vertintojai pabrėžia ne tik techniką, bet ir tai, kaip Bonhamas sugebėjo išlaikyti įtampą bei struktūrą, net kai kūrinys virsta beveik vien būgnų partija.

Kodėl būtent Moby Dick?

Šis kūrinys sąmoningai sudėliotas taip, kad turėtų trumpą įžangą ir pabaigą, o viduryje atsivertų erdvė Bonhamo improvizacijai. Tokia forma tapo savotišku koncertiniu „numeriu“, leidusiu būgnininkui demonstruoti dinaminių akcentų kontrolę, greitas riedėjimo frazes ir galingą, bet tikslią „groove“ laikyseną.

Muzikos mokytojai ir būgnininkai, analizuojantys Bonhamo braižą, dažnai akcentuoja jo retą gebėjimą suderinti jėgą su disciplina. Moby Dick laikomas pavyzdžiu, kaip solo gali būti ne atsitiktinių triukų rinkinys, o nuosekliai kuriamas pasakojimas, turintis pradžią, kulminaciją ir atoslūgį.

Koncertuose improvizuodavo iki 20 minučių

Bonhamo reputaciją stiprino ir tai, kaip kūrinys skambėdavo gyvai. Pasakojama, kad per koncertus būgnininkas solo dalį neretai išplėsdavo iki maždaug 20 minučių, kaskart kitaip dėliodamas ritmines frazes ir keldamas publikos reakciją.

Vienas labiausiai aptarinėjamų epizodų siejamas su jo improvizaciniu stiliumi, kai pasirodymo metu jis esą atidėjo lazdelės ir dalį ritmo mušė plikomis rankomis. Tokios detalės padėjo sukurti legendą apie būgnininką, kuris ne tik grojo, bet ir rizikavo, ieškodamas naujų skambesio ribų.

Bonhamo įtaka išliko iki šiol

Johnas Bonhamas mirė 1980 metais, tačiau jo įtaka būgnininkų kultūrai tik augo. Jis dažnai minimas tarp roko būgnininkų etalonų, o jo skambesys cituojamas tiek klasikiniame roke, tiek šiuolaikinėje alternatyvioje muzikoje.

Moby Dick ir šiandien veikia kaip „vizitinė kortelė“, rodanti, kaip vienas instrumentas gali išlaikyti minios dėmesį be papildomų efektų ar sudėtingos aranžuotės. Roko gerbėjams tai lieka kūrinys, padedantis išgirsti, kodėl būgnininkas kartais tampa tikru grupės varikliu.