Kodėl suaugę nebežinome, kas iš tikrųjų esame? Psichologai paaiškino, kaip keičiasi mūsų tapatybė

Kas aš esu – „automobilių žmogus“, sporto salės entuziastas ar kūrėjas, montuojantis vaizdo įrašus iki vėlumos? Daugeliui pažįstamas jausmas, kai skirtingi žmonės mus mato visiškai skirtingai, o mes patys nebežinome, kuri iš šių tapatybių yra tikroji.

Vaikystėje į klausimą apie pomėgius atsakome nedvejodami. Piešiame, žaidžiame, sportuojame – ir tai mus natūraliai apibrėžia. Suaugus viskas tampa sudėtingiau: atsiranda darbas, atsakomybės, o buvę hobiai lėtai pasitraukia į foną.

Trys gyvenimo „stalčiai“

Vis dažniau psichologai ir produktyvumo ekspertai kalba apie ribotą mūsų dėmesio „biudžetą“. Paprastai vienu metu galime pilnai rūpintis tik keliomis svarbiausiomis gyvenimo sritimis – dažniausiai tai karjera, šeima ar vaikai ir vienas asmeninis pomėgis.

Jei bandome išlaikyti daugiau nei tris stambius prioritetus, vienas iš jų ima trūkinėti. Pirmiausia nukenčia tai, kas neįrašyta į darbotvarkę ir neuždirba pinigų – kūryba, sportas, savanorystė ar kita veikla, kuri „tik“ teikia džiaugsmą.

Taip nutinka ir vaizdo įrašų kūrėjui iš šio pasakojimo. Kadaise filmavimas buvo jo pagrindinis pomėgis, formavęs ir profesinius siekius. Tačiau įsisukus į 9–17 valandų darbo ritmą, jį imama matyti tik kaip automobiliais besidomintį kolegą ar „sportuojantį vaikiną“.

Kai sena tapatybė nutyla

Kai kuri nors mūsų dalis ilgai nebesireiškia, aplinkiniai ją pamiršta, o po truputį ją pamirštame ir patys. Nebedrįstame prisistatyti kaip kūrėjai, nes atrodo, kad tai būtų netiesa: juk seniai nieko nesukūrėme.

Prie to prisideda ir išorinės aplinkybės – ekonominiai sukrėtimai, brangstantis kuras ar kitos krizės. Kai kiekvienas sprendimas pradedamas skaičiuoti eurais ir minutėmis, papildomas apsisukimas mieste dėl filmavimo atrodo kaip prabanga.

Tačiau kai kuri nors veikla natūraliai iškrenta – pavyzdžiui, dėl sumažėjusio poreikio važinėti automobiliu – atsiranda nauja erdvė. Tada senas pomėgis gali tyliai sugrįžti: po darbo atsiranda valanda scenarijui, savaitgaliais – laikas montažui.

Gyvenimas sezonais, o ne etiketėmis

Psichologai vis dažniau siūlo į gyvenimą žvelgti kaip į sezonus, o ne fiksuotas tapatybes. Yra laikotarpiai, kai dominuoja karjera, vėliau – šeima, dar vėliau – kūryba ar savęs paieškos. Tai nereiškia, kad ankstesnes savo dalis prarandame.

Mūsų tapatybę galima įsivaizduoti kaip tris sluoksnius: kas buvome, kas esame dabar ir kas dar tik laukia savo sezono. Net jei šiuo metu neturime laiko vaizdo įrašams, muzikai ar sportui, tai nereiškia, kad nebėra teisėta prisistatyti kaip kūrėjui, muzikantui ar bėgikui.

Nuolatinis bandymas visas savo puses sutalpinti į vieną dabartinį atsakymą vargina. Kur kas sveikiau sau pripažinti, kad šiuo metu aktyvios tik kelios iš daugelio mūsų pusių, o kitos kantriai laukia, kol pasikeis sezonas ir joms vėl atsiras vietos.

Todėl į klausimą „kokie tavo pomėgiai?“ verta žiūrėti ne kaip į griežtą egzaminą, o kaip į priminimą, kokias savo dalis norėtume vėl pakviesti į gyvenimą, kai tik tam atsiras erdvės.