Kodėl kai kurie žmonės turtėja nepastebimai? Viskas prasideda nuo 3 įpročių

Daugiau kaip 90 proc. amerikiečių iki 40 metų turi mažesnį nei 100 tūkst. eurų grynąjį turtą. Tai nereiškia, kad jie visi uždirba per mažai – dažnai skirtumas tarp to, ką gauna ir ką išleidžia, yra beveik nulinis.

Finansų ir elgsenos ekonomikos tyrimai rodo, kad ilgalaikį turtą lemia ne įspūdingos pajamos ar „stebuklingos“ investicijos, o kasdieniai sprendimai, kaip elgiamės su pinigais, kurių niekas nemato.

Matomas ir nematomas turtas

Patogus būdas suprasti finansinę padėtį – ledkalnio metafora. Virš vandens – apie 10 proc. masės: automobilis, drabužiai, atostogų nuotraukos, restoranai, telefono modelis. Šią dalį visi mato ir pagal ją vertina kitus.

Po vandeniu – 90 proc.: grynasis turtas, investicijų portfelis, sukauptos pensijų lėšos, išmokėtas būstas, santaupos nenumatytiems atvejams. Būtent čia vyksta realus turto kaupimas ir palūkanų sudėtinis efektas.

Dvi šeimos gali važinėti panašios klasės automobiliu ir gyventi tame pačiame rajone, tačiau vienos grynasis turtas artėti prie 500 tūkst. eurų, o kitos – būti neigiamas dėl paskolų ir vartojimo kreditų. Išoriškai jos atrodys vienodai „sėkmingos“.

Požymis Nr. 1: liekna sąskaita

Vienas aiškiausių ženklų, kad tyliai lenkiate aplinkinius, – nuolat gana kukli einamosios sąskaitos likutis, kai tuo pat metu turite augantį investicijų portfelį ir santaupas. Tai ne skurdas, o agresyvus pinigų „išsiuntimas dirbti“.

Elgsenos ekonomikos pradininkas, Nobelio premijos laureatas Richardas Thaleris tyrė vadinamąją mentalinę apskaitą. Žmonės skirtingai elgiasi su pinigais priklausomai nuo to, kuriame „stalčiuje“ jie guli. Lėšos einamojoje sąskaitoje psichologiškai suvokiamos kaip laisvai išleidžiamos, o investicijose – tarsi neliečiamos.

Praktiškai tai reiškia, kad kuo daugiau pinigų laikote sąskaitoje „dėl saugumo“, tuo didesnė tikimybė, kad jie galiausiai bus sunaudoti vartojimui. Tuo tarpu nuoseklus automatinių pervedimų į pensijų fondus, biržoje prekiaujamus fondus ar kaupiamąsias sąskaitas naudojimas kas mėnesį mažina matomą balansą, bet didina nematomą.

Jei atlyginimo savaitę jaučiatės ramiai, o prieš kitą algą einamoji sąskaita atrodo „plona“, bet matote, kaip auga jūsų investicijų ir terminuotų indėlių sumos, tai yra geras, o ne blogas ženklas.

Požymis Nr. 2: sulaužytas gyvenimo būdo infliacijos ratas

Kita, dar svarbesnė savybė – sąmoningas sprendimas neleisti, kad kiekvienas atlyginimo pakėlimas proporcingai padidintų išlaidas. Tai vadinama gyvenimo būdo infliacija: pajamos auga, ir kartu savaime auga „normalaus“ gyvenimo lygis.

Jungtinių Valstijų centrinis bankas kas trejus metus skelbia Gyventojų finansų apklausos duomenis. Naujausi skaičiai rodo, kad vidutinis 45–54 metų amerikiečio grynasis turtas tesiekia apie 170 tūkst. eurų. Tai – trijų dešimtmečių darbo rezultatas daugiausia uždirbančiame gyvenimo etape.

Šio skaičiaus dažniausiai nepaaiškina katastrofinės ligos ar nelaimės. Jį lemia tylus ir nuolatinis mechanizmas: atlyginimas kyla, tačiau beveik visas priedas suvalgomas brangesnio būsto, automobilio lizingo, dažnesnių kelionių ir prenumeratų.

Elgsenos požiūriu svarbiausias ne pajamų lygis, o skirtumas tarp to, ką uždirbate ir ką išleidžiate. Kiekvienas tūkstantis eurų, nukreiptas ne į investicijas, o į nuolatinį gyvenimo lygio pakėlimą, per 25 metus vidutiniškai galėtų virsti maždaug 7 tūkst. eurų. Taip lėtai, bet užtikrintai prarandama būsima finansinė laisvė.

Žmonės, kurie sąmoningai nusprendžia, kad kiekvieno pakėlimo dalis skiriama investicijoms, o ne naujam automobiliui ar didesniam butui, ilgainiui sukaupia kelis kartus didesnį turtą net turėdami vidutines pajamas.

Požymis Nr. 3: mažėjantis poreikis demonstruoti

Trečiasis požymis – vis menkesnis noras pirkti „statuso daiktus“. Ekonomistas Robertas Frankas šiuos pirkinius vadina pozicinėmis gėrybėmis: jų vertė kyla ne iš funkcijos, o iš palyginimo su tuo, ką turi kiti.

Pavyzdžiui, patikimas naudotas automobilis ir naujas prabangus modelis abu nuveš iš taško A į tašką B. Papildomai sumokama suma dažnai nėra už patogumą ar saugumą, o už signalą aplinkai, kad priklausote tam tikram sluoksniui.

Tyrimai rodo, kad didėjant pajamų nelygybei, pozicinių pirkinių lenktynės stiprėja: vieni didina matomą vartojimą, kiti jaučiasi priversti vytis. Šiose lenktynėse nėra finišo – visada atsiras brangesnis automobilis, laikrodis ar atostogos.

Daugelio gerai uždirbančių profesionalų biudžete tai yra nematoma, bet milžiniška eilutė. Jei, pavyzdžiui, maždaug penktadalis laisvai pasirenkamų išlaidų skiriamas signaliniams pirkiniams, per 20–30 metų tai gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų negauto investicijų prieaugio.

Žmonės, kurie atsisako šių lenktynių ir renkasi pirkti pagal realų poreikį, o ne „kaip atrodys“, dažnai atrodo gyvenantys „žemiau savo pajamų lygio“. Tačiau būtent jie daug anksčiau pasiekia tašką, kai gali rinktis – dirbti toliau ar ne.

Kaip pritaikyti praktikoje?

Pirmas žingsnis – tiksliai suskaičiuoti savo grynąjį turtą: turtas minus visi įsipareigojimai. Tuomet palyginti jį su savo amžiaus grupės vidurkiu ar mediana ir suprasti, kur iš tiesų esate, o ne kaip atrodote iš šalies.

Antras žingsnis – atpažinti bent vieną grynai signalinę išlaidą per mėnesį ir paskaičiuoti, kiek ji kainuotų per 25 metus, jei ta pati suma būtų investuojama. Dažniausiai toks skaičius tampa geresne motyvacija nei abstraktus „reikia taupyti“.

Trečias žingsnis – automatiniai pervedimai. Nustatykite tokią sumą į pensijų fondą, investicinę ar kaupiamąją sąskaitą, kad einamoji sąskaita tarp algų atrodytų saikingai, bet ne pavojingai tuščia. Tas lengvas diskomfortas yra ženklas, kad pinigai perkelti „po vandeniu“, kur jie gali daugintis.

Ilgainiui susiformuoja savotiška elgsenos spiralė: kuo daugiau matote augančius nepaliestus skaičius, tuo mažiau rūpi, ką apie jus pagalvos iš automobilio salono ką tik išvažiavęs kaimynas. Ir būtent šioje, o ne matomoje, ledkalnio dalyje gimsta tikras finansinis saugumas.