Kodėl jauni žmonės renkasi kazino, o ne karjerą? Istorija turi neramų atsakymą

Azartinių lošimų programėlės, internetiniai kazino ir vadinamosios prognozių rinkos šiandien tapo įprasta informacinio srauto dalimi. Jas reklamuoja žinomi nuomonės formuotojai, lošimų reklamos matomos per šeimai skirtas televizijos laidas, o jauni žmonės vis dažniau rizikuoja pinigais vietoje ilgamečio darbo ir karjeros.

Tokį rizikos kulto išplitimą istorikai laiko ne atsitiktinumu, o gilesnės krizės simptomu. Kai visuomenė nebetiki, kad garbingas darbas ir nuoseklus taupymas leidžia kilti socialiniais laiptais, ji pradeda nebe investuoti į ateitį, o statyti už ją kaip kazino salėje.

Vėlyvosios Romos pamokos

Panaši situacija vyravo ir vėlyvojoje Romos Respublikoje. I amžiaus prieš Kristų poetas Horacijus stebėjosi, kad kilmingų šeimų sūnūs vis mažiau domisi raitininkyste ar medžiokle ir vis labiau grimzta į kauliukų žaidimus.

Vėliau istorikas Amianas Marcelinas aprašė tikrą lošimo maniją, kuri apėmė turtingiausius romėnus. Jo teigimu, lošimuose paskendusi aristokratija nebesugebėjo rimtai rūpintis valstybės reikalais, o Respublika grimzdo į krizę.

Ekonominis fonas buvo niūrus: pigus vergų darbas leido oligarchams kaupti turtus, tačiau smulkieji ūkininkai ir karo veteranai masiškai prarasdavo žemes. Tokie nusivylę piliečiai nebenorėjo saugoti senųjų papročių – jie jautėsi išstumti iš sistemos.

Kai pinigai tampa aukščiausia vertybe

Vokiečių filosofas Osvaldas Špengleris tokias situacijas vadino „pinigų diktatūra“. Pasak jo, vėlyvoje civilizacijos stadijoje visa vertinama vien finansine nauda, o moralė, garbė ir pareiga tampa bevertės, nes „neatsiperka“.

Tada valdžia ima priklausyti nebe stipriausiems ar išmintingiausiems, o turtingiausiems. Norint turėti balsą politikoje, pirmiausia reikia sukaupti kapitalą, o tai skatina vis didesnę riziką, spekuliacijas ir lošimo mentalitetą.

Romos atveju tokia įtampa baigėsi pilietiniais karais ir Cezario iškilimu. Desperatiški veteranai ir beturčiai patikėjo, kad tik radikalus lyderis gali išjudinti sustingusią tvarką, kurioje jų darbas nebeturėjo vertės.

Ar dar galima pasirinkti kitą kelią?

Istorikai Vilas ir Arielė Durantai primena kitą pavyzdį – Atėnus VI amžiuje prieš Kristų. Tuomet, esant panašiai socialinei įtampai, politikas Solonas pasirinko ne revoliuciją, o kompromisą: sumažino skolas, reformavo mokesčius ir suteikė daugiau teisių platesniam piliečių sluoksniui.

Taip atsirado aiškesnis kelias, kaip paprastas žmogus gali sąžiningai prisidėti prie valstybės ir iš to oriai gyventi. Kai visuomenė rodo, kad garbingas darbas ir pareiga vis dar turi prasmę, lošimo karštligė praranda dalį savo traukos.

Šiandien, kai rizikingi lošimai ir spekuliacijos tampa vis populiaresni, istorija primena: pavojingiausia ne pati ruletė telefone, o situacija, kai jauni žmonės nebejaučia, kad turi vietą ateities kūrime. Kol šis jausmas nebus atkurtas, azartinių lošimų bumas išliks tik dar vienu gilesnės krizės simptomu.