Kodėl būti kitokiam gali tapti didžiausia stiprybe? Žurnalistė pasidalijo savo istorija

Nuo vaikystės patiriami skirtumai dažnai žeidžia, bet gali tapti didžiausia mūsų stiprybe. Tuo įsitikinusi Venesueloje gimusi žurnalistė Mariana Atencio, šiandien dirbanti Jungtinėse Valstijose ir pasakojanti istorijas apie žmones, kurie dažnai vadinami „kitokiais“.

Marianos kelias prasidėjo Karakase, tačiau jau septynerių mergaitė atsidūrė vasaros stovykloje Minesotoje. Ten ji pirmą kartą susidūrė su tuo, ką reiškia būti akivaizdžiai kitokiai – tamsesnio gymio, kalbančiai kita kalba ir nesuprantančiai vietinių juokų.

Vaikystės patirtys ir „kitokio“ etiketė

Stovykloje kiti vaikai klausė, ar ji žino, kas yra mėsainis, ir ar į mokyklą plaukia kanoja. Mariana suprato, kad daugeliui ji atrodo tarsi veikėja iš egzotiškos pasakos, o ne toks pats vaikas kaip visi.

Ji prisimena, kad tuomet labai skaudėjo, bet kartu reikėjo rūpintis jaunesne seserimi, todėl pasirinkimas buvo vienas – bandyti prisitaikyti ir rasti būdą priklausyti grupei.

Vėliau, paskutiniais mokyklos metais Konektikute, Mariana atsidūrė kitoje pusėje. Jai paskirta kambariokė Fatima iš Bahreino, dėvinti skarą ir vadovaujantiems kitiems papročiams, atrodė kliūtis svajonei apie „amerikietišką“ paauglystę su šokių vakaru ir populiarumu.

Mariana neslėpė nusivylimo ir tik po kurio laiko suprato, kad pati elgėsi taip, kaip su ja elgėsi vaikystės stovykloje. Etiketė „kitokia“ jos akyse Fatimą pavertė beveik nematoma.

Skirtumai, kurie atveria profesinį kelią

Grįžusi į Venesuelą ir pamačiusi, kaip valdžia uždaro televizijos kanalus, Mariana nusprendė tapti žurnaliste ir išvyko studijuoti į Jungtines Valstijas. Ten jos daugiakalbystė ir gebėjimas suprasti skirtingas kultūras tapo privalumu, o ne trūkumu.

Ji dirbo didžiuosiuose kanaluose ir 2016 metų prezidento rinkimus stebėjo kartu su nedokumentuotų imigrantų šeimomis. Tą vakarą prie jos pribėgusi aštuonmetė mergaitė Angelina, bijanti, kad bus išplėšta iš mamos, Marianos akyse tapo simboliu visų, kurie JAV jaučiasi „ne savo vietoje“.

Pasak žurnalistės, tokios istorijos padeda visuomenei matyti ne anoniminius „nelegalius imigrantus“, o žmones su svajonėmis ir baimėmis, neatsiejamus nuo šalies ekonomikos ir kultūros.

Sunkiausias išbandymas – šeimoje

Didžiausias smūgis Mariana ištiko, kai 2014 metais avarijoje sunkiai susižalojo jos sesuo. Gydytojai sakė, kad vargu ar ji kada nors vaikščios, o žmonių žvilgsniai staiga ėmė matyti tik „merginą vežimėlyje“.

Po daugybės operacijų sesuo vėl vaikšto, tačiau šis laikotarpis Marianos šeimai parodė, kaip greitai visuomenė žmogų sutapatina su negalia ir atima iš jo visą likusią tapatybę.

Mariana pabrėžia, kad ne visus skirtumus galima romantizuoti – dalis jų tiesiog yra skaudūs. Tačiau net ir tada, kai situacija neteisinga, žmogus neturi leisti, kad aplinkinių etiketės visiškai jį apibrėžtų.

Niekas neturi monopolio „normalumui“

Žurnalistė ragina pradėti nuo savęs – įvardyti, kuo esame kitokie, ir išmokti tuo didžiuotis, o ne gėdytis. Tik tada, pasak jos, atsiranda erdvės nuoširdžiai priimti ir kitų žmonių išskirtinumą.

Mariana primena, kad visi – nuo imigrantų ir religinių mažumų iki žmonių su negalia ir skirtingos lytinės tapatybės – nori to paties: svajoti ir kurti gyvenimą savo sąlygomis. „Niekas neturi monopolio žodžiui „normalu“. Mes visi esame skirtingi, ir būtent tai daro mus žavingai žmogiškais“, – tokia jos žinia pasauliui.