Pasitaiko, kad Kauno rajono seniūnų darbo diena prasideda anksčiau nei aštuntą valandą ryto ir, ypač šventiniu laikotarpiu, kai vyksta daug įvairiausių renginių, užsitęsia gerokai ilgiau nei iki 17 valandos. Vis dėlto kiekvienas jų turi pomėgių, padedančių pamiršti darbo rūpesčius ir atsipalaiduoti.
Bitininkystės žavesys
Vandžiogalos seniūnas Jurgis Bukauskas pasakojo, kad laisvo laiko nėra daug, nes be tiesioginių seniūno pareigų po darbo valandų ir savaitgaliais jis aktyviai dalyvauja gimtojo Vandžiogalos krašto bendruomenės veikloje. Šiltuoju metų laiku, radęs bent šiek tiek laisvo laiko po darbo dienos, jis mielai imasi bitininkystės.
Bitės Jurgį lydi nuo mažų dienų, kai stebėdavo bitininkaujantį senelį ir padėdavo jam sukti medų. „Šiuo metu turiu 2–3 bičių šeimas – jos visada suteikia daug džiaugsmo, ypač pavasarį. Sodyboje girdimas bičių dūzgesys labai maloniai nuteikia, o jei bitės neišgyvena, pasijunta tuštuma. Turbūt nuo vaikystės taip esu pripratęs, kad bitės sodyboje – būtinybė ir neatsiejama gamtos dalis. Prisimenu, kai būdamas maždaug 11–12 metų sugavau pirmąjį bičių spiečių. Tėvų tuo metu nebuvo namuose, tad nebeliko kitos išeities – reikėjo imtis veiksmų pačiam. Nuo tada bičių priežiūra man atrodo įprasta ir nesudėtinga“, – šypsojosi jis.
Linksmakalnio seniūną Vaclovą Žvirblį bitininkystė sužavėjo prieš maždaug ketvirtį amžiaus. Bitininkauja ir Domeikavos seniūnė Lina Mišeikienė, kuri kukliai prisipažįsta esanti labiau vyro pagalbininkė.
Virtuvės eksperimentai
Jurgis Bukauskas nevengia ir virtuvės – jam patinka gaminti „ką nors saldžiai skanaus“, išbandyti naujus receptus. Jo firminis desertas – eklerai, kuriais jau yra pavaišinti visi draugai, kolegos ir pažįstami. „Be eklerų, dar kartais iškepu kanelių, vieną kitą pyragą ar triufelių su spanguole viduje. Jei turėčiau daugiau laiko, manau, visai neblogai pavyktų pagaminti ir rimtesnių patiekalų, nes virtuvėje sukuosi nuo mažumės“, – pasakojo seniūnas.
Maisto gamyba žavi ir Domeikavos seniūnę Liną Mišeikienę – ji rado laiko net kulinarijos kursams. Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis mėgsta eksperimentuoti gamindamas vynus, o Ringaudų seniūnė Rūta Slivinskienė kiekvienam renginiui pati kepa savo duoną.
Judrus ir aktyvus laisvalaikis
Be bitininkystės ir kulinarijos, Lina Mišeikienė turi dar vieną netradicinį pomėgį – jogą ore.
Rūta Slivinskienė laisvalaikiu mėgsta važinėti dviračiu ir vaikščioti, nors, kaip pati sako, dabar tenka judėti mažiau dėl kojos traumos. „Aš nepopuliari Lietuvoje, – juokauja seniūnė. – Nuo 16 metų man žaidimas numeris vienas – futbolas, stengiuosi nepraleisti futbolo varžybų. Gal dėl to ir sūnus šį žaidimą žaidžia nuo trejų su puse metų.“ Ar pati kartais išbėga į aikštę? „Svajonėse“, – nusijuokia ji.
Vandžiogalos seniūnui Jurgiui Bukauskui taip pat patinka važinėti dviračiu, prižiūrėti ir gražinti sodybą. „Po sunkios darbo dienos visada norisi fiziniu darbu pravėdinti galvą“, – atviraudamas sako jis.
Akademijos seniūnas Skirmantas Nominaitis taip pat daug juda – vaikšto, mina dviračio pedalus, kartais naudojasi ir paspirtuku. „Paspirtuką retkarčiais naudoju dėl jo kompaktiškumo, pavyzdžiui, kai automobilį palieku priemiestyje. Pastaruosius dvejus metus, jei tik neaudra tarp dangaus ir žemės, derinu švarką prie dviračio – juo važiuoju į darbą ir iš jo, neretai ir darbo reikalais. Dėl švelnios praėjusios žiemos, be didesnių pertraukų ant dviejų ratų pavyko išlikti nuo vasario iki lapkričio vidurio. Tam turiu palankias sąlygas – iki namų mažiau nei 3 kilometrai, o seniūnijos teritorija labai kompaktiška“, – aiškino jis.
Pasak S. Nominaičio, važiavimas dviračiu turi daug privalumų: galima tik pamojuoti rytinėms ir vakarinėms automobilių spūstims, patogu miestelyje sustoti ir pasikalbėti su gyventojais (ypač senjorais), apžiūrėti automobiliu sunkiai pasiekiamas vietas ir tiesiog kasdien pajudėti. „Atostogų metu dviratis – neatskiriama dalis“, – pridūrė seniūnas.
Muzika, angelai ir ansambliai
Akademijos seniūnas turi ir muzikinį pomėgį – jis gražiai groja armonika, nors pripažįsta, kad dėl laiko stokos tai daro vis rečiau. „Instrumentas dėl to liūdi, bet gyvenimo tempas diktuoja savo taisykles“, – apgailestauja jis.
Linksmakalnio seniūnas Vaclovas Žvirblis, kolegų teigimu, neištveria nepaspaudęs bent kelių natų, jei renginyje pamato muzikos instrumentą. Jis yra baigęs Panevėžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir Valstybinę Lietuvos konservatoriją. „Pianinas – mano pagrindinis instrumentas, tačiau esu grojęs ir gitara, o kapelose – akordeonu“, – vardija jis.
Pastaraisiais metais Linksmakalnis beveik tapo angelų sinonimu. Čia įkurtas Angelų muziejus – tai V. Žvirblio žmonos iniciatyva, kilusi iš jos mamos porcelianinių angelų kolekcijos. Dabar Linksmakalnyje „gyvena“ jau keli šimtai angelų, o Vaclovas kukliai save vadina techniniu muziejaus darbuotoju – jis remontavo patalpas, prisideda prie parodų rengimo.
Italų šiuolaikinio cirko režisierius Robertas Magro, perskaitęs apie Linksmakalnio angelus, sukūrė šiuolaikinio cirko kūrinį „Radijo angelai“, kurį pristatė žiūrovams – tai dar labiau įtvirtino Linksmakalnio ir angelų sąsają.
Pasak V. Žvirblio, „prie muzikos“ yra ir daugiau pakaunės seniūnų. Skirtinguose ansambliuose dainuoja Vilkijos apylinkių seniūnas Arūnas Bačiūnas ir Vilkijos seniūnas Paulius Amanaitis. Kadangi gyvena palyginti netoli vienas nuo kito, jis juokauja, kad galbūt vertėtų susiburti į duetą. „Dainavime mano lūkestis – gerai praleisti laiką, nuimti įtampą po darbų, pamatyti mėgėjų meno kolektyvų virtuvę, situaciją, galimybes veikti“, – sako P. Amanaitis.
Kačerginės seniūnė Aistė Ivanovaitė-Petraitienė ilgą laiką manė neturinti nei balso, nei klausos, tačiau palyginti neseniai sužinojo, kad yra mecosopranas ir buvo pradėjusi dainuoti Kačerginės moterų ansamblyje. Vis dėlto dėl vaikų – abu sūnus ji vežioja į Juozo Gruodžio muzikos mokyklą – šį pomėgį kuriam laikui teko atidėti.
Studentė poliglotė
Aistė Ivanovaitė-Petraitienė – ne tik seniūnė, bet ir ilgametė studentė. Bakalauro studijoms ji pasirinko lietuvių kalbą ir psichologiją (gretutines studijas), magistrantūroje studijavo viešąją komunikaciją, vėliau įgijo pedagogikos kvalifikaciją. Antrasis jos magistras – kūrybinis rašymas, literatūros kritika ir komunikacija. Dabar ji baigia Rytų kalbų ir kultūrų bakalauro studijas ir tikisi sėkmingai apginti darbą pavasarį.
Kačerginės seniūnė drąsiai gali būti vadinama poliglote – ji moka net dešimt kalbų: anglų, ispanų, rusų, vokiečių, prancūzų, italų, latvių, mandarinų, japonų ir korėjiečių. „Žinoma, jų mokėjimo lygis skiriasi. Anglų ir ispanų kalbomis laisvai kalbu, rašau, galiu mokyti kitus. Vokiškai galiu susikalbėti, rašyti, gerai suprantu. Prancūzų kalba šiek tiek primiršta, atsiradęs tam tikras kalbėjimo barjeras. Latvių kalbą suprantu, skaitau, moku gramatiką, nes jos mokiausi universitete. Italų kalbą taip pat esu studijavusi, o kadangi ji labai panaši į ispanų, jos tarsi ir neįmanoma nemokėti. Toliau – mandarinų, japonų ir korėjiečių kalbos; pastaroji man lengvesnė nei mandarinų. Būtent šios trys kalbos ir pastūmėjo mane į antrąsias bakalauro studijas“, – pasakoja Aistė.
Keliaudama ji sau pasidovanoja netradicinį suvenyrą – parsiveža laikraštį iš aplankytos šalies. „Man įdomus ir laikraščio dizainas, ir šriftai, ir turinys. Skaitau straipsnius, nes žurnalistika vis dar gyvena mano viduje. Tai pasitarnauja ir kalbų pomėgiui – per kalbą ir kultūrą galima geriau pažinti žmogų. Kai bent šiek tiek moki vietos kalbą, komunikacija visiškai kitokia, nei bendraujant, pavyzdžiui, Italijoje anglų kalba. Bendraujant žmogaus gimtąja kalba, lengviau atsiveria durys į jo širdį“, – įsitikinusi seniūnė.
Aistė yra bandžiusi mokytis ir arabų kalbos bei baigusi vieną jos lygį. „Kol kas suprantu, kad man tai labai sudėtinga kalba – neištariu visų „ch“ garsų. Gilioje senjorystėje, kad apsisaugočiau nuo Alzheimerio ligos, manau, sugrįšiu prie jos – tai bus mano iššūkis“, – šypsosi ji.
Poliglotės teigimu, tam, kad kalbos taptų jos pomėgiu, didžiausią įtaką turėjo mokytojos. „Turėjau nuostabią rusų kalbos mokytoją Agafiją Medviedevaitę, ne mažiau nuostabią anglų kalbos mokytoją Leokadiją Poškūnienę, klasės auklėtoją anglistę Danutę Poškaitienę – pas ją nesimokyti tiesiog buvo neįmanoma. Viskas prasideda nuo mokytojo. Jei gerai prisimenu, mokykloje užsienio kalbą buvo galima pradėti mokytis nuo penktos klasės, todėl mama dar anksčiau nuvedė mane pas kaimynę anglų kalbos mokytoją. Tuomet ši kalba man atrodė kaip stebuklas, neatrastas pasaulis – taip ir prasidėjo šis kelias“, – prisimena Aistė.
Kitas jos pomėgis – tapyba. „Jos dar tik mokausi, o tai, ką darau, vadinu tepliojimu, – šypsosi ji. – Mano tėtis ir sesė labai gražiai piešia. Tėtis turi puikų talentą, tik anais laikais nebuvo galimybių jo puoselėti. Kai buvau maža, jis mano lovytę buvo apipiešęs animacinių filmukų herojais – spėju, tai man paliko didelį įspūdį. Visada norėjau išmokti tapyti, bet neturėjau galimybių. Dabar Kačerginėje turiu puikią mokytoją Rodiką Morari, taip pat – Raimundą Dzimidavičių ir Anetą Kvederavičienę. Aš buvau jos pirmoji mokinė. Ji prisipažino iš pradžių jautusi nerimą, o vėliau džiaugėsi, kad mums abiem visai neblogai sekėsi“, – pasakoja seniūnė.
Protmūšių iniciatorius
Vilkijos seniūnui Pauliui Amanaičiui dainavimas Vilkijos mišriame vokaliniame ansamblyje „NONA“ nėra pagrindinis užsiėmimas. Dažniau jis stebi „Žalgirio“ ir sūnaus Jono Ąžuolo futbolo rungtynes bei dalyvauja gyvuose „Auksinio proto“ protmūšiuose Vilkijoje.
„Esu dažnas svečias „Žalgirio“ arenoje, bet stebiu ir kitų komandų pasirodymus tarptautinėse arenose, pavyzdžiui, Panevėžio „Lietkabelio“ su vilkijiečiu Vyteniu Lipkevičiumi, taip pat žemesnių Lietuvos lygų rezultatus – Kauno rajono „Omegos-Tauro-LSU“ komandos žaidimą, teisėjų darbą, nes pats anksčiau teisėjavau Regionų krepšinio lygoje, Kauno miesto pirmenybėse, Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje“, – pasakoja seniūnas.
Futbolas šiuo metu Vilkijoje užima svarbią vietą įvairaus amžiaus vaikų ir jaunimo užimtume. Treneriai Oleh ir Ernestas Fedorčak čia įskiepijo meilę šiai sporto šakai ir džiugina neblogais rezultatais.
„Auksinis protas“ į Vilkiją atėjo palyginti neseniai – prieš trejus metus. „Kartu su VDU „Minded“ komanda buvome pirmieji, kurie pradėjo gyvus žaidimus Kauno rajone, subūrę įvairias įmones ir organizacijas kiekvieną antradienio vakarą praleisti mankštinant smegenis ir bendraujant tarpusavyje. Pirmieji bandymai pasiteisino, žaidimas prigijo. Šiuo metu turime penkias stabilias protmūšio komandas: Vilkijos seniūnijos, Vilkijos gimnazijos mokytojų, Jaučakių–Čekiškės, Vilkijos mamyčių klubo (kartu su tėveliais) ir bendrovės „Ecowood“ darbuotojų“, – vardija P. Amanaitis.
Medžioklė ir laikas gamtoje
Laikinai einantis Garliavos apylinkių seniūno pareigas Tomas Kantaravičius mėgsta medžioklę, aktyvų laisvalaikį gamtoje ir žygius. Jis yra sukūręs mokymų platformą būsimiems medžiotojams, todėl didelę dalį laisvo laiko skiria jos tobulinimui.
Tomui medžioklė – šeimos tradicija: medžioja jo tėtis ir trys dėdės. Šis užsiėmimas jį sudomino dar pradinėje mokykloje, kai kartu su tėčiu eidavo į medžiokles kaip varovas ir nuo mažumės buvo mokomas rūpintis gyvūnais. Esant nepalankioms sąlygoms, jie papildomai šerdavo žvėris – veždavo grūdų, runkelių, šieno, įrengdavo kurapkoms namelius iš eglių ar pušų šakų.
T. Kantaravičius medžiotojo stažą skaičiuoja nuo 2007 metų. Per beveik du dešimtmečius jis patyrė daug smagių akimirkų gamtoje, tačiau nė vienos nenorėtų išskirti. „Labiausiai mėgstu medžiokles su varovais, kai susirenka būrys bendraminčių – pabendraujame, pasidalijame patirtimi, prisimename senas istorijas. Medžioju Kauno rajone, todėl tokiose išvykose dažnai aptariame ne tik medžioklę, bet ir žmonėms rūpimus kasdienius klausimus“, – pasakoja laikinasis seniūnas.
Tomas pabrėžia, kad medžioklėje niekada neskuba spausti ginklo nuleistuko – jam svarbiausia saugumas ir atsakingas šūvis, todėl prieš jį atlikdamas visada gerai įvertina aplinkybes. „Neskubu sumedžioti įspūdingų trofėjų – man svarbiau palaikyti sveiką, stiprią populiaciją, todėl renkuosi atrankinę medžioklę, pašalindamas sergančius ar neperspektyvius žvėris“, – pabrėžia jis.
Seniūnas turi ir medžioklinį šunį – šiurkščiaplaukį foksterjerą, kuris dabar jau sulaukęs garbingo amžiaus ir į medžiokles nebevyksta. „Kai jis buvo jaunesnis, nepraleisdavo nė vienos medžioklės. Prisipažinsiu, nėra malonesnio jausmo, nei išgirsti, kaip medžioklėje pradeda loti tavo šuo ir iš balso tembro atpažinti, kokį gyvūną jis gena tavo link“, – dalijasi Tomas.
Panašiai apie medžioklę kalba ir Babtų seniūnas Gediminas Pupinis, medžiojantis nuo 2001 metų ir vadovaujantis medžiotojų klubui „Raudondvaris“. „Medžioklė – tai puiki proga pasivaikščioti, nes dabartinis mano darbas palyginti sėslus, daug laiko praleidžiu automobilyje“, – akcentuoja jis.
Auksarankis iš Babtų
Kolegos Gediminą Pupinį vadina auksarankiu. Jis pats pagamino stovus gėlėms Babtuose. „Man labai patinka konstruoti – su tuo buvo susijęs ir ankstesnis mano darbas: teko konstruoti valomąsias, ventiliatorius, net grūdų saugojimo bokštą. Esu kvalifikuotas šaltkalvis–konstruktorius. Pajausti geležį, kažką iš jos sukurti man labai patinka ir yra tikras poilsis“, – šypsosi seniūnas.
Jis yra pasidaręs ne vieną plaustą, nes vanduo – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Gediminas užaugo prie Nevėžio, o dabartinį plaustą, kaip pats sako, pasigamino iš įvairių atliekų, nenaudodamas nė vieno varžto.
„Aš jau nebenoriu skubėti – man patinka sėdėti plauste ir ramiai, palengva leistis upe žemyn, gėrėtis gražiais Nemuno ar Nevėžio vaizdais“, – priduria Babtų seniūnas.
