Lauro lapas daugeliui asocijuojasi su virtuve: jo dedame į sriubas, troškinius, marinatus. Tačiau patyrę daržininkai turi dar vieną, mažiau žinomą jo panaudojimo būdą – lauro lapus rudenį užkasa lysvėse. Pavasarį, anot jų, dirva būna „rami“ ir labiau paruošta naujam sezonui.
Šis įprotis siejamas ne su prietarais, o su lauro lape esančiomis eterinėmis medžiagomis. Manoma, kad jos gali slopinti dalį nepageidaujamų grybelių ir bakterijų dirvožemio paviršiniuose sluoksniuose. Būtent ten per žiemą išlieka įvairūs mikroorganizmai, kurie atšilus orams gali greitai suaktyvėti ir pulti jaunus augalus.
Dar vienas dažnai minimas privalumas – kvapas. Lauro aromatas, pasak daržininkų, nepatinka kai kuriems po žeme gyvenantiems kenkėjams, pavyzdžiui, spragšių lervoms (vadinamiesiems „vielagraužiams“) ar grambuolių lervoms. Tai reiškia mažiau pažeistų šaknų, svogūnėlių ir gumbų, o kartu – didesnę tikimybę išsaugoti derlių.
Kaip tai daroma? Patariama lauro lapus užkasti rudenį, kai sezono pabaigoje perkasate lysves žiemai. Lapus tolygiai paskleiskite po lysvę ir įmaišykite į dirvą, kad jie neliktų ant paviršiaus, o savo savybes „atiduotų“ žemės sluoksniuose. Tinka tiek švieži, tiek džiovinti lapai – net ir seniai spintelėje stovėję prieskoniai.
Per žiemą lapai pamažu suyra ir gali papildomai prisidėti prie organinės medžiagos kiekio dirvoje. Daržininkai teigia, kad šis būdas ypač praverčia ten, kur dažniau pasitaiko požeminių kenkėjų – svogūnų, morkų ar bulvių lysvėse. Tie, kurie metodą taiko ne vieną sezoną, sako, jog skirtumas matomas, todėl išbandyti verta.
