Kas nutinka organizmui per 7 badavimo dienas? Pokyčiai prasideda greičiau, nei daugelis mano

Septynių dienų badavimas skamba kaip kraštutinė išbandymo forma, tačiau vis daugiau žmonių sąmoningai renkasi visiškai nevalgyti savaitę, gerdami tik vandenį ir elektrolitus. 

Vieni tikisi greito svorio kritimo, kiti – gilesnio psichologinio ar dvasinio pokyčio. Moksliniai tyrimai rodo, kad per šį laiką organizme iš tiesų vyksta gilių biocheminių permainų, bet jos susijusios ir su realia rizika.

Pirmos 72 valandos: nuo gliukozės iki ketonų

Pirmosiomis valandomis organizmas vartoja kepenyse sukauptą glikogeną – trumpalaikę gliukozės atsargą. Jai išsekus, per 24–36 valandas pradedamas intensyvesnis riebalų skaidymas ir gaminasi ketonai, kurie tampa pagrindiniu energijos šaltiniu smegenims.

Kartu mažėja insulino koncentracija, krenta cukraus kiekio kraujyje svyravimai, o dalis žmonių jaučia sustiprėjusį dėmesio sutelkimą. Tai siejama su padidėjusia norepinefrino gamyba ir seniai evoliuciškai susiformavusiu „medžiotojo režimu“, kai alkis turėjo aštrinti, o ne bukinti pojūčius.

Vis dėlto ši fazė dažnai lydi galvos svaigimas, nuotaikų kaita, nuovargis. Be pakankamo skysčių ir mineralų kiekio situacija gali greitai tapti pavojinga, ypač turintiems širdies ar medžiagų apykaitos sutrikimų.

Autofagija ir imuninės sistemos atsinaujinimas

Maždaug po 48 valandų ryškiau suaktyvėja autofagija – procesas, už kurio tyrimus japonų mokslininkas Yoshinori Ohsumi 2016 metais gavo Nobelio premiją. Ląstelės pradeda skaidyti pažeistus baltymus ir mitochondrijas bei perdirbti juos energijai.

Tyrimai rodo, kad periodinis ilgesnis badavimas gali sumažinti uždegiminius žymenis, pagerinti jautrumą insulinui ir tam tikromis sąlygomis paskatinti naujų imuninių ląstelių gamybą. Tai siejama su mažesne diabeto, širdies ir kai kurių neurodegeneracinių ligų rizika, tačiau šie rezultatai daugiausia gauti kontroliuotomis sąlygomis.

Be medicininės priežiūros ilgalaikis badavimas gali peržengti ribą, kai organizmas pradeda skaidyti ne tik senus, bet ir sveikus raumenų baltymus, silpnėja širdies raumuo, krenta kraujospūdis ir kūno temperatūra.

Septinta diena ir pavojingiausias etapas – atstatymas

Pasiekus maždaug septintą dieną, riebalų deginimas būna maksimalus, virškinimo sistema pailsėjusi, o dalis žmonių apibūdina neįprastą ramybės ir aiškumo jausmą. Fiksuojami žemi insulino, aukšti ketonų kiekiai, gali didėti baltymo BDNF, siejamo su neuronų apsauga ir plastiškumu, gamyba.

Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad už šios ribos be gydytojų priežiūros rizikos greitai ima viršyti naudą. Ypač pavojingas momentas – grįžimas prie maisto. Staigus, kaloringas valgymas po ilgo badavimo gali sukelti vadinamąjį atstatomojo maitinimo sindromą, kai dėl staigaus insulino šuolio sutrinka fosforo, kalio ir magnio pusiausvyra, nukenčia širdies ir nervų sistema.

Todėl ilgesnį nei 72 valandų badavimą specialistai rekomenduoja svarstyti tik kartu su medikais, o atstatymą pradėti nuo mažų, lengvai virškinamų porcijų ir papildyti elektrolitais. Saikingi, trumpesni badavimo režimai, pavyzdžiui, protarpinis badavimas, daugeliui yra kur kas saugesnis būdas gauti dalį mokslinėje literatūroje aprašomų naudų, nekeliančių tokios rizikos kaip ekstremalūs septynių dienų eksperimentai.