Kaip Kinija netikėtai stabilizavo naftos rinką ir išvengė pasaulinės energetikos krizės

Hormuzo sąsiaurio krizė, smarkiai sutrikdžiusi naftos srautus iš Persijos įlankos, iš pradžių atrodė kaip užuomazga į naują pasaulinę energetikos katastrofą. Kainos šoktelėjo, vyriausybės puolė ieškoti avarinių atsargų, o ekspertai prognozavo ilgalaikę suirutę.

Tačiau rinkos stabilizavosi gerokai greičiau nei tikėtasi. Vis labiau aiškėja, kad lemiamą vaidmenį čia suvaidino Kinija – didžiausia pasaulio žaliavinės naftos importuotoja.

Netikėtas importo griūtis

Naftos analitikas Rory Johnstonas atkreipia dėmesį, kad Kinijos žaliavinės naftos importas per kelis mėnesius sumažėjo maždaug 40–45 proc. Tai yra apie 5 milijonus barelių per dieną, palyginti su ikikriziniu lygiu.

Toks pokytis daug didesnis nei visų pasaulio strateginių naftos atsargų išleidimas kartu sudėjus. Strateginės naftos atsargos – tai valstybės laikomos ekstremalios situacijos atsargos, kurios paprastai naudojamos tik didžiausių tiekimo sukrėtimų metu.

Paradoksas tas, kad toks mastas rinkoje atrodė kaip staigus paklausos žlugimas, lyg šalyje būtų prasidėjusi gili recesija ar naujas griežtas užsidarymas. Tačiau Kinijos ekonomikoje nebuvo nei oficialiai paskelbtos krizės, nei masinių suvaržymų.

Galimi paaiškinimai ir paslaptys

Viena dalis analitikų mano, kad tai iš dalies lėmė ilgalaikės Pekino pastangos mažinti priklausomybę nuo importuojamos naftos. Kinija agresyviai skatina elektromobilių plėtrą, plečia atsinaujinančios energetikos gamybą ir didina naftos produktų atsargas šalies viduje.

Vis dėlto, kaip pabrėžia Johnstonas, vien šių veiksnių nepakanka paaiškinti tokį staigų ir išliekantį importo kritimą. Net ir atpigusi nafta neskatino Kinijos vėl aktyviai pirkti, kaip būtų buvę įprasta ankstesnėse krizėse.

Ekspertai svarsto ir labiau geopolitinius motyvus. Viena hipotezė – Pekinas sąmoningai ribojo pirkimus, kad sumažintų spaudimą kainoms Azijoje ir apsaugotų prekybos partnerius nuo žlugdančio energijos kainų šoko, kuris galiausiai atsisuktų ir prieš pačią Kiniją.

Kita, labiau spekuliatyvi versija – galimas tylus susitarimas tarp didžiųjų valstybių, kuriame Kinija būtų sutikusi prilaikyti paklausą mainais į kitus geopolitinius ar ekonominius pranašumus. Kol kas tai tik spėlionės, nes jokių patikimų įrodymų viešai nepasirodė.

Nauja energetinė supergalia?

Nesvarbu, ar tai buvo rinkos logika, ar politinis sprendimas, pasekmės tapo akivaizdžios. Didžiulį tiekimo šoką iš Persijos įlankos iš esmės kompensavo vienos šalies – Kinijos – paklausos mažėjimas.

Pasak Johnstono, tai parodė, kad Pekinas yra ne tik atsinaujinančios energetikos technologijų lyderis, bet ir įgijo naują galią iškastinio kuro rinkose. Galimybė laikinai sumažinti importą beveik perpus ir išvengti akivaizdžios vidaus ekonominės griūties tampa savotiška „supergalia“ globalioje naftos rinkoje.

Kartu krizė pakeitė geopolitinį balansą Persijos įlankoje. Iranas sustiprino savo įtaką Hormuzo sąsiauryje, tuo metu kai kai kurios Persijos įlankos valstybės, ypač Saudo Arabija, iš krizės išėjo labiau susilpnėjusios, o OPEC įtaka buvo rimtai suabejota.

Nors tiksli Kinijos strategija vis dar tebėra paslaptis, vienas dalykas aiškus: pasaulio energetikos rinkos vis labiau priklauso nuo Pekino sprendimų. Ši krizė tapo įspėjimu, kad didžiausios pasaulio importuotojos žingsniai gali lemti, ar potenciali naftos audra virs globalia recesija, ar bus nuraminta dar jai neprasidėjus.