Žmogaus išgyvenimai klinikinės mirties metu jau daugelį metų kaitina ir mokslininkų, ir paprastų žmonių vaizduotę. Šįkart savo patirtimi pasidalijo vyras, save laikantis ateistu. Jo pasakojimas apie tai, ką jis išvydo ir pajuto „anapus“, privertė suabejoti ankstesniu įsitikinimu, kad po mirties nieko nėra.
Ateistas, patyręs klinikinę mirtį, papasakojo, ką pamatė tuo momentu, kai atrodė, jog jo gyvenimas baigėsi, ir pripažino, kad po mirties, regis, egzistuoja „kažkas daugiau“.
Apie savo išgyvenimą jis pasidalijo internetinėje diskusijoje apie klinikinę mirtį ir vadinamąsias pomirtines patirtis. Diskusiją pradėjo klausimas: „Įdomu, ar yra ateistų arba buvusių ateistų, kurie patyrė klinikinę mirtį. Ką jūs tada matėte?“ Vienas iš atsakymų pasirodė itin įspūdingas.
Vyras, save laikantis ateistu, savo patirtį apibūdino taip: „Klinikinės mirties patirtys yra individualios, kiekvienam jos skirtingos. Asmeniškai manęs nebaugino mintis apie nebūtį po gyvenimo – ši idėja manęs negąsdino.“
Tačiau savo išgyvenimo metu jis nustebo suvokęs, kad „po mirties yra kažkas“, ir ilgai negalėjo to suderinti su savo pasaulėžiūra. „Dabar nepriklausau jokiai institucionalizuotai religijai, tačiau suprantu, kad po mirties kažkas egzistuoja“, – prisipažino jis.
Vyras detaliau aprašė tai, ką išvydo: „Klinikinės mirties metu jutau meilę ir šviesą. Į mane žvelgė trys esybės – dvi vyriškos ir viena moteriška. Aiškiai jų atskirti negalėjau, bet labai stipriai jaučiau jų buvimą.“
Tokio pobūdžio patirtys nėra būdingos vien anoniminiams interneto vartotojams. Panašius išgyvenimus yra aprašę ir žinomi žmonės. Pavyzdžiui, amerikiečių aktorius Džeremis Renneris taip pat yra patyręs būseną, kurią jis pats vadina laikina mirtimi.
2023 metais Renneris patyrė sunkias traumas, kai pateko į sniego valymo mašinos avariją. Savo memuaruose jis rašo: „Mačiau visą savo gyvenimą iš karto. Mirties būsenoje laikas neegzistuoja, ir tuo pačiu jis yra amžinas.“
Vėliau aktorius aiškino, kad šis pojūtis priminė absoliutaus ramumo būseną, kai žmogus tarsi atsiskiria nuo fizinio kūno. Anot jo, tai – tarsi gilaus savęs pažinimo akimirka: „Tu matai ne kūną, o atomus, DNR, dvasią. Tai – galingiausias adrenalino antplūdis, kartu susiliejęs su labai giliu vidiniu nusiraminimu.“
Anksčiau buvo aprašytas ir kitas atvejis, kai amerikietė moteris, po gimdymo patyrusi kritinį kraujo netekimą ir trumpam mirusi, pasakojo apie savo išėjimo iš kūno patirtį ir susidūrimą su ryškia šviesa. Tokie liudijimai dažnai skatina diskusijas apie tai, ar klinikinės mirties metu išgyvenami vaizdiniai yra tik specifinė smegenų veiklos būsena, ar vis dėlto užsimena apie kažką daugiau nei vien biologinį gyvenimo pabaigos procesą.
