Ankstyvas rytas priemiestyje. Telefoną pasiekia perspėjimas apie galimą balistinės raketos smūgį. Lauke pasigirsta sirenos, tačiau žmogaus reakcija nebūtinai būna tokia, kokią įsivaizduojame žiūrėdami katastrofų filmus.
Vietoje skubaus sprendimo dalis žmonių ima tikrinti naujienas, skambinti artimiesiems, ieškoti patvirtinimo socialiniuose tinkluose. Kyla natūrali mintis: gal įvyko klaida, gal perspėjimas netikras, gal pavojaus iš tiesų nėra.
Tačiau branduolinės grėsmės atveju delsimas gali kainuoti brangiai. Jei perspėjimas tikras, svarbiausias klausimas nėra, kiek daiktų spėsite pasiimti. Kur kas svarbiau – kur būsite smūgio ir vėlesnių radioaktyviųjų iškritų metu.
Kodėl žmonės delsia net išgirdę pavojaus signalą?
Katastrofos akivaizdoje žmogaus elgesys ne visuomet primena racionaliai sudėliotą veiksmų planą. Net išgirdus sirenas gali būti sunku iš karto patikėti, kad įprastas rytas per kelias minutes virto ekstremalia situacija.
Tokią reakciją gali sustiprinti informacijos trūkumas. Žmogus skaito perspėjimą dar kartą, tikrina naujienų portalus, rašo šeimos nariams ir mėgina suprasti, ar kiti gavo tokį patį pranešimą.
Įsivaizduokime du kaimynus – Deividą ir Garį. Abu gauna tą patį perspėjimą, abu turi nedaug laiko, tačiau priima visiškai skirtingus sprendimus. Vienas lieka namuose, kitas mėgina kuo greičiau išvažiuoti.
Automobilis gali tapti spąstais
Garis ekstremaliai situacijai ruošėsi ilgus metus. Namuose sukauptos maisto atsargos, paruoštos kuprinės, yra generatorius, o instrukcijos sudėtos į storą segtuvą. Atrodytų, pasirengimas beveik nepriekaištingas.
Tačiau išgirdęs perspėjimą vyras priima pavojingą sprendimą – sėda į automobilį ir mėgina pasiekti už maždaug 200 kilometrų esančią vietovę, kuri, jo manymu, būtų saugesnė.
Tą patį nusprendus padaryti tūkstančiams žmonių, keliai labai greitai gali užsikimšti. Vietoje greitos evakuacijos žmogus atsiduria transporto spūstyje, o automobilio konstrukcija nuo jonizuojančiosios spinduliuotės apsaugo menkai.
Tokioje situacijoje net puikiai paruoštas avarinis krepšys nekompensuoja pagrindinės klaidos – buvimo lauke arba menkai apsaugotoje transporto priemonėje tuo metu, kai aplinkoje atsiranda radioaktyviųjų medžiagų.
Paprastas rūsys gali būti geresnis už automobilį
Deividas pasirenka kitaip. Užuot mėginęs išvažiuoti iš miesto, jis su šeima leidžiasi į rūsį. Iš pirmo žvilgsnio toks sprendimas gali atrodyti pernelyg paprastas, tačiau čia svarbios pastato konstrukcijos.
Žemė, betonas ir kitos tankios medžiagos tarp žmogaus bei radioaktyviųjų dalelių gali reikšmingai sumažinti gaunamą spinduliuotės dozę. Kuo daugiau tokios medžiagos skiria žmogų nuo išorės, tuo apsauga paprastai geresnė.
Todėl rūsyje verta rinktis vietą kuo toliau nuo langų ir išorinių sienų. Jei rūsio nėra, geresne vieta gali tapti vidinė didelio pastato dalis, kur žmogų nuo lauko skiria daugiau konstrukcijų.
Svarbus pats principas: po perspėjimo apie branduolinę grėsmę nereikėtų automatiškai manyti, kad automobilis yra greičiausias kelias į saugumą. Jei oficialios institucijos nenurodo evakuotis, artimiausia tinkama priedanga gali būti vertingesnė.
Pavojus gali ateiti jau po sprogimo
Sprogimo banga nėra vienintelė grėsmė. Po tam tikro pobūdžio branduolinio sprogimo į atmosferą gali būti pakelta daugybė dirvožemio, pastatų konstrukcijų ir kitų dalelių, kurios susimaišo su radioaktyviosiomis medžiagomis.
Vėliau jos nusėda ant žemės, pastatų, automobilių ir kitų paviršių. Iš pirmo žvilgsnio aplinka gali atrodyti stebėtinai normali – būtent todėl kyla pagunda išeiti į lauką ir pasižiūrėti, kas nutiko.
Tai gali būti pavojinga klaida. Radioaktyviosios iškritos nebūtinai turi kokį nors lengvai atpažįstamą kvapą ar išvaizdą, todėl žmogus negali vien savo pojūčiais nustatyti, ar aplinka jau saugi.
Jeigu žmogus buvo lauke ir galėjo būti paveiktas radioaktyviųjų dulkių, grįžus į pastatą svarbu neplatinti jų patalpose. Viršutinių drabužių pašalinimas ir kūno nuplovimas gali sumažinti išorinės taršos kiekį.
Kodėl pirmosios valandos tokios svarbios?
Radioaktyviųjų iškritų skleidžiamos spinduliuotės intensyvumas laikui bėgant mažėja. Civilinės saugos srityje tam apytikriai apibūdinti vartojama vadinamoji „7/10 taisyklė“, tačiau ją reikėtų vertinti kaip orientacinę, o ne universalią garantiją.
Pagal šią taisyklę, laikui nuo sprogimo padidėjus septynis kartus, radioaktyviųjų iškritų skleidžiamos spinduliuotės intensyvumas sumažėja maždaug dešimt kartų. Vadinasi, didžiausią reikšmę gali turėti būtent ankstyvasis laikotarpis.
Tai paaiškina, kodėl buvimas tinkamoje priedangoje pirmosiomis valandomis yra toks reikšmingas. Kiekviena papildoma kliūtis tarp žmogaus ir radioaktyviųjų medžiagų bei kiekviena saugiai praleista valanda gali sumažinti gaunamą dozę.
Vis dėlto nereikėtų vadovautis vien fiksuota 48 valandų riba. Realiomis aplinkybėmis saugiausia sekti oficialius civilinės saugos pranešimus ir iš priedangos išeiti arba evakuotis tada, kai tai nurodo atsakingos institucijos.
Kodėl nereikėtų skubėti atidaryti langų ir durų?
Po smūgio natūralu norėti sužinoti, kas vyksta lauke. Tačiau nereikalingas vaikščiojimas pirmyn ir atgal gali padidinti radioaktyviųjų dalelių patekimą į patalpas, ypač jei jos nusėdusios aplink pastatą.
Todėl svarbu likti apsaugotoje vietoje, uždaryti langus bei duris ir stebėti oficialią informaciją. Jei veikia radijas, mobilusis ryšys ar kitos informavimo priemonės, jos tampa itin svarbios sprendžiant, ką daryti toliau.
Evakuacija gali būti būtina, tačiau jos laikas ir maršrutas turi didžiulę reikšmę. Savavališkai išvažiavus galima patekti tiesiai į užterštą teritoriją arba įstrigti kelyje, kuriame nėra tinkamos priedangos.
Geriausias planas prasideda dar iki sirenų
Deivido ir Gario istorija parodo paradoksą: žmogus gali būti sukaupęs daugybę atsargų, tačiau kritinę minutę pasirinkti netinkamą veiksmą. Kita vertus, paprastas rūsys gali suteikti daug vertingesnę apsaugą.
Pasirengimas todėl reiškia daugiau nei maisto, vandens ar baterijų atsargas. Pravartu iš anksto žinoti, kur yra artimiausia tinkama priedanga, kaip ją pasiekti ir iš kur ekstremaliosios situacijos metu bus gaunama oficiali informacija.
Branduolinės nelaimės atveju instinktas gali liepti kuo greičiau bėgti kuo toliau. Tačiau kartais saugesnis sprendimas yra priešingas – kuo greičiau patekti į tinkamą pastatą, pasitraukti į geriausiai apsaugotą jo vietą ir laukti oficialių nurodymų.
Svarbiausia ne herojiškai sprukti nuo pavojaus, o sumažinti jo poveikį. Kelios laiku priimto sprendimo minutės, tinkama priedanga ir kantrybė joje gali būti kur kas vertingesnės už pilną automobilio baką ir tolimą evakuacijos planą.
