Jei nemėgstate sportuoti, nesate tinginys: Harvardo mokslininkas turi kitą paaiškinimą

Harvardo universiteto profesorius Danielis Liebermanas siūlo paprastą, bet patogią daugeliui išvadą: nenoras eiti į sporto salę nėra charakterio silpnumas. Tai giliai evoliuciškai susiformavęs instinktas taupyti energiją, kai nėra tiesioginės būtinybės judėti.

Jo teigimu, žmogaus kūnas nėra sukurtas ar suprojektuotas – jis išsivystė. Todėl norint suprasti, kodėl mums sunku prisiversti sportuoti, neužtenka vien fiziologijos. Reikia žiūrėti ir per evoliucijos, ir per antropologijos prizmę.

Judėti tik tada, kai būtina

Liebermanas primena, kad akmens amžiuje niekas „nesportavo“. Žmonės judėjo tik tam, kad išgyventų: eidavo, bėgdavo, nešdavo vandenį, medžiodavo, dirbdavo žemę. Kai neprireikdavo judėti, jie sėdėdavo ar gulėdavo, nes energija buvo ribotas resursas.

Ši logika išliko ir mūsų genuose. „Turėti instinktą vengti bereikalingo fizinio krūvio yra visiškai normalu“, – pabrėžia mokslininkas. Problema ta, kad šiandien beveik viską už mus atlieka mašinos, todėl norėdami gauti judėjimo dozę, turime ją sąmoningai planuoti – tai istoriškai labai naujas ir keistas elgesys.

Sėdėjimas, miegas ir kasdienis judėjimas

Pasak Liebermano, populiari frazė „sėdėjimas – naujoji rūkymas“ klaidina. Sėdėti yra normalu – taip elgiasi ir medžiotojai-rinkėjai. Esminis skirtumas tas, kad jie dažnai keičia padėtį, pritūpia, atsistoja, juda, o ne sėdi nejudėdami kelias valandas iš eilės.

Panašiai ir su miegu. Tyrimai rodo, kad žmonės tradicinėse bendruomenėse miega vidutiniškai apie septynias valandas, o ne „būtinus“ aštuonias. Anot Liebermano, perdėtas spaudimas „išsimiegoti idealiai“ tik didina nerimą ir paradoksaliai dar labiau trukdo užmigti.

Vakarietiškas sportas ir kilusios klaidos

Profesorius kritikuoja mūsų polinkį sportą paversti tarsi karčia medicina. Bėgimo takelį jis vadina šiuolaikinės keistybės simboliu – prietaisu, atsiradusiu XIX amžiaus kalėjimuose kaip bausmės forma. Šiandien jo dėka mokame pinigus už tai, kad prakaituotume nejudėdami iš vietos.

Dar viena klaida – įsivaizdavimas, kad mūsų protėviai buvo superatletai, kurie neskausmingai įveikdavo maratonus. Liebermano tyrimai Afrikoje ir Meksikoje rodo ką kita: tradicinėse bendruomenėse žmonės irgi pavargsta, prakaituoja ir kankinasi, tik jų kasdienis gyvenimas savaime tampa treniruote.

Judesys kaip investicija į senatvę

Liebermano teigimu, žmogus yra viena iš nedaugelio rūšių, evoliuciškai „užprogramuotų“ gyventi gerokai ilgiau, nei trunka reprodukcinis amžius. Tam būtini fiziškai aktyvūs senjorai, padedantys vaikams ir anūkams. Judėjimas vyresniame amžiuje įjungia organizmo taisymo ir priežiūros mechanizmus, lėtina senėjimą ir mažina ligų riziką.

Net ir nedidelis krūvio padidėjimas duoda apčiuopiamos naudos. Liebermanas primena, kad vos viena valanda papildomo judėjimo per savaitę statistiškai sumažina mirties riziką, o didesnis, bet vis dar realistiškas krūvis – dar labiau prailgina sveiko gyvenimo trukmę.

Jo žinia paprasta: ne gėdinti žmones dėl tinginystės, o suprasti jos kilmę ir padėti rasti tokį judėjimo būdą, kuris būtų ne tik naudingas, bet ir bent šiek tiek malonus.