Istorinis posūkis Europos ekonomikoje: U. von der Leyen planas keis tai, ką žinojome apie konkurenciją
Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen siekis kurti dideles Europos bendroves, galinčias konkuruoti su JAV ir Kinijos milžinais, kelia nerimą konkurencijos sargams. Kritikai baiminasi, kad vadovai naują politinę kryptį išnaudos kaip argumentą sandoriams, kurie anksčiau greičiausiai būtų buvę užblokuoti.
Po buvusio Italijos ministro pirmininko Mario Draghi rekomendacijų, kaip sustiprinti Europos konkurencingumą, U. von der Leyen paragino už konkurenciją atsakingą Komisijos narę Teresą Riberą jau šį mėnesį pateikti siūlymą, kaip keisti įmonių susijungimų vertinimo tvarką.
Komisijos vadovė signalizuoja, kad vertinant susijungimus lygiaverčiu kriterijumi turėtų tapti „atsparumas“ – gebėjimas atlaikyti tiekimo sutrikimus. Iki šiol pagrindinis dėmesys buvo skiriamas poveikiui konkurencijai ir inovacijoms.
Tuo metu įmonių vadovai, svarstantys susijungimus, jau samdo brangiai apmokamus konsultantus, kad šie sukurtų įtikinamas istorijas apie „atsparumą“. Ši sąvoka patogiai siejasi ir su kitais politiniais prioritetais – ekonominiu saugumu bei siekiu mažinti priklausomybę nuo brangių, nepatikimų ir klimatui žalingų iškastinio kuro importo.
Vis dėlto dalis ekspertų perspėja, kad „atsparumo“ kriterijus gali tapti pernelyg plačiu skydeliu, pridengiančiu konkurencijai žalingus sandorius.
„Yra reali rizika, kad bus užsiimama atsparumo plovimu“, – teigė buvęs Europos Sąjungos vyriausiasis konkurencijos ekonomistas Tommaso Valletti. Jo teigimu, ši sąvoka gali būti naudojama „pagražinti“ susijungimus, kurie kenkia konkurencijai.
„Atsparumas atsiranda dėl diversifikacijos ir perteklinių pajėgumų: mažiau rinkos dalyvių reiškia didesnę priklausomybę, o ne mažesnę“, – sakė T. Valletti, 2016–2019 m. vadovavęs Europos Komisijos susijungimų ekonominei analizei.
„Jei po susijungimo tampate priklausomi nuo vieno didelio tiekėjo kritinėms žaliavoms ar komponentams, tai yra trapumas, o ne atsparumas“, – pridūrė jis, nekomentuodamas konkrečių sandorių.
ES susijungimų taisyklės skirtos užkirsti kelią situacijoms, kai įmonių gigantai įgyja tokią rinkos galią, kad gali kelti kainas vartotojams ir spausti mažesnius rinkos dalyvius visoje tiekimo grandinėje.
Net Prancūzijos ir Vokietijos politinis palaikymas nepadėjo pakeisti Europos Komisijos sprendimo 2019 m., kai buvo užblokuotas „Siemens“ ir „Alstom“ geležinkelių verslo megasusijungimas. Tuomet argumentuota, kad sandoris pakenktų konkurencijai geležinkelių signalizacijos sistemų ir greitųjų traukinių rinkose.
Vis dėlto dabartinė Europos Komisija teigia esanti atviresnė argumentams, kad kai kurie sandoriai gali prisidėti prie inovacijų ar sustiprinti ES tiekimo grandines. Šis požiūris turėtų atsispindėti naujose susijungimų gairėse – neįpareigojančiame „instrukcijų vadove“, aiškinančiame, kaip vertinti tokius sandorius.
Prancūzijos konkurencijos institucijos vadovas Benoît Cœuré įspėja, kad įmonės gali bandyti pasinaudoti „atsparumo“ skėčiu teigdamos tai, kas neturi tiesioginio ryšio su antimonopoliniu vertinimu. „Atsparumas nėra atviras baras“, – pabrėžė jis.
Europos Komisijos konkurencijos generalinis direktoratas kol kas nėra aiškiai apibrėžęs, kaip konkrečiai „atsparumas“ būtų įvertinamas susijungimų analizėje, ir kviečia teikti pastabas. Atsargumą rodo ir institucijos atstovų komentarai: susijungimų klausimus kuruojantis generalinio direktoriaus pavaduotojas Guillaume Loriot vasarį vykusiame renginyje Paryžiuje pažymėjo, kad „kol kas klausimų daugiau nei atsakymų“.
G. Loriot – vienas pagrindinių sprendimų priėmėjų, vertinant susijungimus Europos Komisijoje. Jis taip pat patiria spaudimą iki balandžio parengti pirmąjį atnaujintų gairių projektą po to, kai U. von der Leyen paragino spartinti procesą.
U. von der Leyen pozicija atitinka Berlyno ir Paryžiaus siekius švelninti susijungimų taisykles. Praėjusių metų spalį 46 Prancūzijos ir Vokietijos įmonių vadovai kreipėsi į savo valstybių vadovus, ragindami skubiai keisti taisykles, kad būtų galima kurti „Europos čempionus“. Neseniai panašiai pasisakė ir dalies Portugalijos didžiųjų bendrovių vadovai, teigdami, kad konkurencijos politika trukdo Europai užauginti žemyno lyderius.
Tačiau kitose ES valstybėse daugėja skeptikų, manančių, jog po „Europos čempionų“ idėja iš tiesų gali slėptis Prancūzijos ir Vokietijos interesai.
Suomijos inicijuotame ir aštuonių mažesnių, atviresnių ES ekonomikų paremtame bendrame pozicijos dokumente pabrėžiama, kad Europos pasaulinė stiprybė kyla iš atviros ir ginčijamos vidaus rinkos, o ne iš bendrovių, kurioms leidžiama koncentruoti nacionalines ar ES rinkas konkurencijos sąskaita.
T. Ribera yra pareiškusi, kad sandoriams, kenkiantiems konkurencijai ir vartotojams, „laisvo leidimo“ nebus. Kartu ji susiaurino situacijų, kuriose „atsparumo“ argumentai galėtų būti pagrįsti, ratą.
Pasak jos, susijungimas galėtų stiprinti atsparumą tada, kai jis padeda sukurti europinį konkurentą pasaulinėje rinkoje, kurioje dominuoja ne ES žaidėjas. Tokiu atveju „susijungimas gali suteikti europinę alternatyvą arba padidinti Europos įmonių derybinę galią ne ES tiekėjų atžvilgiu“, – sakė ji neseniai vykusioje konferencijoje Berlyne.
Šį apibrėžimą galėtų atitikti „Airbus“ ir jos žemyninių partnerių „Leonardo“ bei „Thales“ planai sukurti apie 6 mlrd. eurų vertės palydovų „čempioną“, ypač augant „SpaceX“ pranašumui.
Šios trys bendrovės teigia siekiančios sukurti „vieningą, integruotą ir atsparų Europos kosmoso žaidėją“, turintį kritinę masę konkuruoti pasauliniu mastu ir augti eksporto rinkose. Vis dėlto jos vis dar derasi su ES konkurencijos pareigūnais, o išlikęs konkurentas Vokietijoje – „OHB“ – šį planą kritikuoja.
Teisininkas Oliveris Bretzas iš „Euclid Law“ mano, kad gynybos sektoriaus sandoriai gali turėti daugiau šansų, jei gebės pagrįstai remtis atsparumo argumentu. Pasak jo, įmonėms gali pasisekti, jei jos įrodys, kad susijungimas užtikrins nepertraukiamą kritinių pajėgumų tiekimą.
