Ekspertai atskleidė didelę klaidą: kaip jūsų išmanusis laikrodis nuolatos jus apgaudinėja?
Smarteriai ir kiti aktyvumo sekimo įrenginiai gali klaidinti vertinant jūsų fizinę formą. Daugelis rodiklių nėra tiesiogiai išmatuojami – tai tik apytikrės algoritmų prognozės, kurios kartais smarkiai skiriasi nuo realybės, rašo „The Independent“.
„Po bėgimo pažvelgiate į savo išmanųjį laikrodį ir matote, kad rodikliai suprastėjo: fizinio pasirengimo lygis smuko, sudeginote mažai kalorijų, atsigavimas silpnas, o sistema pataria ilsėtis dar 72 valandas. Blogiausia tai, kad pats bėgimas buvo puikus“, – taip apibūdinama situacija, su kuria susiduria dalis vartotojų.
Specialistai aiškina, kodėl laikrodžiai kartais pateikia priešingą vaizdą: išmanieji laikrodžiai ir fitneso apyrankės ne visada gali pateikti tikslius duomenis.
Nešiojami įrenginiai beveik dešimtmetį išlieka vienu ryškiausių fitneso trendų, o milijonai žmonių juos naudoja kasdien. Tokie prietaisai formuoja suvokimą apie sveikatą ir treniruotes, nes rodo, kiek kalorijų sudeginote, kokia jūsų forma, kaip atsigavote ir ar esate pasirengę kitai treniruotei. Visgi svarbu suprasti, kad nemaža dalis šių rodiklių – tik vertinimai, o ne tiesioginiai matavimai.
Vienas populiariausių laikrodžių funkcionalumų – sudegintų kalorijų skaičiavimas, tačiau jo tikslumas dažnai kelia klausimų. Įrenginiai gali klysti daugiau nei 20 proc., tiek rodydami per didelius, tiek per mažus skaičius. Ypač tai pasakytina apie jėgos treniruotes, važiavimą dviračiu ar intervalines apkrovas.
Tai svarbu, nes žmonės neretai remiasi šiais duomenimis planuodami mitybą. Netikslumai gali lemti persivalgymą arba, priešingai, per mažą kalorijų kiekį, o tai ilgainiui atsiliepia treniruočių rezultatams.
Žingsnių skaičiavimas yra naudingas bendram aktyvumui vertinti, tačiau jis taip pat nėra idealus. Išmanieji laikrodžiai gali „nepriskaičiuoti“ apie 10 proc. žingsnių. Pavyzdžiui, jei stumiate vaikišką vežimėlį, nešate sunkesnius daiktus arba jūsų rankų judesiai yra apriboti, tikslumas krenta, nes įrenginys daugiausia remiasi rankos judėjimu. Todėl žingsnių skaičių vertėtų laikyti orientyru, o ne tiksliu matu.
Pulsas laikrodyje dažniausiai matuojamas pagal kraujotakos pokyčius rieše. Ramybės būsenoje ar esant nedideliam krūviui tai paprastai veikia pakankamai tiksliai, tačiau didėjant intensyvumui paklaida auga. Rezultatui įtakos turi rankų judesiai, prakaitas, odos tonas ir net tai, kaip tvirtai segite įrenginį. Tai gali būti aktualu tiems, kurie treniruojasi pagal pulso zonas.
Daugelis įrenginių bando įvertinti miegą ir suskirstyti jį į fazes: lengvą, gilų ir REM. Tačiau „auksiniu standartu“ miego tyrimuose laikoma polisomnografija, atliekama laboratorijoje, kur matuojama ir smegenų veikla. Išmanieji laikrodžiai miegą vertina pagal judesius ir pulsą. Jie gana gerai atpažįsta, ar miegate, tačiau gerokai prasčiau nustato miego stadijas, todėl tokios įžvalgos gali būti netikslios.
Dalis prietaisų naudoja širdies ritmo variabilumą (HRV) kartu su miego duomenimis, kad įvertintų „pasirengimą“ treniruotei. Vis dėlto tiksliausiai HRV nustatomas elektrokardiograma, o laikrodžiai jį tik apytikriai įvertina riešo jutikliais. Dėl to atsigavimo rodiklis gali būti grindžiamas dviem netiksliais parametrais ir klaidinti: galite praleisti treniruotę, nors iš tiesų jaučiatės gerai.
Išmanieji laikrodžiai taip pat bando įvertinti VO₂max – vieną svarbiausių ištvermės rodiklių. Tikslus matavimas reikalauja specialios įrangos: kvėpavimo analizės su kauke. Laikrodžiai šį rodiklį tik apskaičiuoja pagal pulsą ir judėjimą, todėl neretai jį pervertina mažiau aktyviems žmonėms ir nuvertina labiau treniruotiems.
Nepaisant netikslumų, išmanieji laikrodžiai nėra beverčiai. Jie gali būti naudingi stebint bendras tendencijas, tačiau nereikėtų pernelyg sureikšminti kasdienių svyravimų ar vienos konkrečios reikšmės.
Kur kas svarbiau atsižvelgti į savo savijautą, realius treniruočių rezultatus ir tai, kaip jaučiatės atsistatę – tai dažnai pateikia tikslesnį vaizdą nei bet kuris įrenginys.
Taip pat primenama, kad socialiniame tinkle X kilo diskusija apie tai, kaip dauguma žmonių prausiasi duše: atsisukę į vandens srovę ar nusisukę nuo jos. Dermatologų teigimu, duše vertėtų stovėti nugara į srovę – taip sumažėja tikimybė, kad šampūnas ar kondicionierius pateks ant veido, užkimš poras, sudirgins odą ar sukels bėrimus. Be to, tai riboja tiesioginį karšto vandens poveikį jautresnei veido odai.
