Dzūkžemaitė Veneta: Alytus mane išmokė tikro bendruomeniškumo ir kodėl didmiesčiai jo pavydi

Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti miesto gyventojus, kurių vardai reti, kupini istorijų, prasmės ir asmeniškumo.

Alytaus „Sakalėlio“ pradinės mokyklos mokytojos Venetos Baliukonienės mamai gimdymo namuose į rankas pateko leidinys apie gražią ir protingą italę Venetą iš Veneto krašto. Tą akimirką viskas tapo aišku – kito vardo nebereikia. Taip ji ir tapo Veneta.

Jau 37 metus Alytuje gyvenanti dzūkžemaitė sako, kad šis miestas ją moko neskubėti.

„Čia daug erdvės kvėpuoti – miškai, upė, ežerėliai, nuostabūs, vis gražėjantys parkai, lėtesnis gyvenimo ritmas, žmonės, kurie dažnai pažįsta vieni kitus. Tokioje aplinkoje natūraliai išmoksti sustoti, pasižiūrėti aplink ir įsiklausyti“, – pasakoja Veneta.

Alytus – ne gimtasis miestas, bet augimo vieta

„Aš gimiau ne Alytuje. Mano pradžia – Kelmė. Gimiau dzūkės ir žemaičio šeimoje, esu dzūkžemaitė. Į Alytaus rajoną, Daugus, atsikėlėme tada, kai pradėjau lankyti pirmą klasę. Taigi, Alytaus kraštas man nėra gimtinė, bet jis tapo augimo vieta – vieta, kurioje iš vaiko pamažu tampama savimi.“

„Jau 37 metai, kai gyvenu Alytuje. Kaip žmogų Alytus mane mokė, moko ir, tikiu, dar mokys neskubėti. Čia daug erdvės kvėpuoti – miškai, upė, ežerėliai, nuostabūs, vis gražėjantys parkai, lėtesnis gyvenimo ritmas, žmonės, kurie dažnai pažįsta vieni kitus. Tokioje aplinkoje natūraliai išmoksti sustoti, pasižiūrėti aplink ir įsiklausyti.“

„Dirbu mokytoja, todėl tai persikėlė ir į darbą su vaikais: man svarbu ne tik tai, ką jie pasiekia, bet ir kaip tą dieną jaučiasi, kiek gali ir kiek drįsta. Išmokau stebėti, klausytis, įsiklausyti, laiku prieiti ir, svarbiausia, neskubėti daryti išvadų.“

„Kaip mokytoją Alytus mane išmokė kantrybės ir tikrumo. Čia nepaslėpsi savęs už vaidmens – vaikai greitai pajunta, ar esi tikra. O kai esi tikra, vienu metu gali būti ir reikli, ir švelni.“

„Jei Alytus būtų mokytojas, jis mokytų vaikus:

• išlaukti – kantriai, be burbėjimo ir skubos, suprasti, kad ne viskas ateina iš karto;
• būti paprastiems, bet giliems, tikriems, be kaukių, nuoširdiems;
• jausti gamtą ir save – ugdytis gebėjimą sustoti, stebėti aplinką ir atpažinti savo emocijas bei savijautą;
• bendruomeniškumo – nes mažesniame mieste vienas kitam vis dar esame svarbūs.“

Vardas Veneta: kilmė, prasmė ir charakteris

„Kai mama manęs laukėsi, tėvelis labai norėjo, kad būčiau Alfreda. Vardas gražus, bet mano brolis Jaunius, kuriam tuo metu buvo vos dveji, jo tiesiog neištardavo. Tuo metu „ant bangos“ buvo vardas Gitana, tad mama kurį laiką ir mane taip vadino.

Viskas pasikeitė gimdymo namuose. Ten mamai į rankas pateko leidinys apie gražią ir protingą italę Venetą iš Veneto krašto. Ji sako, kad tuomet viskas staiga tapo aišku – kito vardo nebereikia. Taip aš ir tapau Veneta. O dar po dviejų mėnesių gimė mano pusseserė Gitana.“

„Mano vardas Veneta neturi vienos griežtai apibrėžtos reikšmės, tačiau dažnai siejamas su Veneto kraštu, kuris nuo seno asocijuojasi su kultūra, ramia stiprybe, grožiu be triukšmo. Taip pat vardas sietinas su lotyniška šaknimi ven-, kuri simboliškai siejama su artumu, brangumu ir ryšiu.“

Ar vardas turi charakterį?

„Man atrodo, kad vardas Veneta tikrai turi charakterį. Jis nėra kasdienis, todėl vaikystėje kartais jausdavausi lyg su vardu, kuris visą laiką šiek tiek šviečia – ypač kai ką nors iškrėsdavau mokykloje. Mane dėl vardo pažinojo visa mokykla, nereikėjo nei pavardės, nei pravardės.

Tačiau jį dažnai tekdavo pakartoti, pataisyti, kartais net išgirsti visai netikėtų jo „versijų“. Buvo etapas, kai norėjosi būti paprastesnei – su vardu, kuris niekam neužkliūva. Bet laikui bėgant supratau, kad tas matomumas nėra blogas. Jis tiesiog išmokė ne slėptis, o šyptelėti ir priimti save – tokią, kokia esu. Dabar savo vardą nešioju lengvai – su šiluma ir šypsena.“

Kas į ką įauga – žmogus į vardą ar vardas į žmogų?

„Manyčiau, tai abipusis procesas. Pirmiausia žmogus po truputį įauga į vardą – jaukinasi, mokosi jį nešioti, priimti, su juo susigyventi. O vėliau vardas prisipildo žmogaus patirčių, charakterio, gyvenimo istorijų. Taip žmogus ir vardas tampa neatskiriami.

Kartais atrodo (kaip ir mano atveju), kad jis mums tiesiog duotas – laiku ir vietoje.“

Pirmasis suvokimas, kad vardas kitoks

„Manau, kad pirmą kartą tą išskirtinumą suvokiau dar mokykloje, kai supratau, jog mano vardo niekas neturi „atsarginiame variante“. Klasėje buvo kelios mergaitės tuo pačiu vardu, ir jas, šalia vardo, dar vadindavo pirma, antra ar net trečia, pavarde arba didžiąja ir mažąja. Man visada tekdavo būti ta vienintele.

Žmonės dažnai nustebdavo ir dabar dar nustemba jį išgirdę – perklausia, pakartoja, pasitikslina. Mane dažnai įsimena būtent dėl vardo. Kam nors skambindama dažnai prisistatau vardu – pavardės tiesiog nereikia, žino ir taip. Kartais net juokauju, kad vardas padaro pusę darbo už mane – jis tiesiog lieka atmintyje. Nuostaba išgirdus vardą dažnai tampa gražia pokalbio pradžia.“

Kuriozinės situacijos ir kitos „Venetos versijos“

„Kartais pasitaiko ir kurioziškų situacijų, dažniausiai – dėl vardo tarimo. Esu buvusi ir Vineta, ir Venera, ir Benita, ir net Violeta. Kartais žmonės taip įsitikina savo išgirsta versija, kad net nepatogu taisyti. Smagiausia, kai klausdavo, o koks gi tikrasis mano vardas.

Dabar į tai žiūriu su šypsena – tokios situacijos tik primena, kad mano vardas turi charakterį ir moka nustebinti ne tik mane, bet ir kitus.“

Kitos Venetos

„Asmeniškai kitų Venetų nepažįstu. Tik žinau, kad buvęs klasės draugas savo dukrą pavadino tuo pačiu vardu, nors jos pačios niekada nesu sutikusi. Gal dėl to tas vardas man iki šiol atrodo labai savas ir kartu išskirtinis.“

Ar vardas gali lemti likimą ar charakterį?

„Manau, kad vardas pats savaime likimo nenulemia, bet jis gali turėti įtakos tam, kaip mes save jaučiame ir kaip mus mato kiti. Vardas lydi nuo pirmųjų dienų, nuolat kartojamas, ištariamas, tad natūraliai tampa mūsų tapatybės dalimi.

Vis dėlto svarbiausia ne pats vardas, o tai, kuo mes jį pripildome: savo pasirinkimais, patirtimis, vertybėmis. Kartu suprantu ir tuos, kuriems vardas taip ir netampa „namais“. Kartais jis tiesiog nebeauga kartu su žmogumi – tuomet natūralu susikurti savąjį, ar dokumentuose, ar kasdienybėje.“

Laiškas mažajai Venetai

„Mažajai Venetai pasakyčiau: nebijok būti matoma, net kai kartais nesinorės nieko matyti ir norėsis pasislėpti. Tavo vardas – ne našta, o dovana, tik tu ne iš karto tai suprasi.

Būk kantri sau, klausyk savo jausmų, gerbk aplinkinius ir nepamiršk šyptelėti, pajuokauti – tai padės daugelyje situacijų. Ir, svarbiausia, žinok: viskas, kuo tapsi, spindės savitu grožiu.“

Kaip gimė sprendimas tapti mokytoja?

„Pedagoginį darbą dirbu jau 36 metus. Iš jų dvejus metus dirbau darželio auklėtoja, o visi kiti metai prabėgo su pradinukais. Taigi didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį esu su pačiais mažiausiais mokiniais.“

„Vis dėlto mano kelias į pedagogiką nebuvo visiškai tiesus. Vaikystėje svajojau būti konditere – mano teta dirbo konditerijos cecho vedėja, ir, lankydamasi pas ją, galėdavau ragauti riešutų, saldumynų, kremų. Atrodė, kad tai pati saldžiausia profesija pasaulyje.

Tačiau gyvenimas viską sudėliojo kitaip. Sūnaus gimimas tapo lūžio tašku – būtent tada pasirinkau studijuoti pedagogiką. Šiandien jaučiu, kad tas pasirinkimas buvo labai prasmingas, nes darbas su vaikais tapo ne tik profesija, bet ir mano gyvenimo dalimi.“

Šiuolaikiniai pradinukai: kuo jie stebina?

„Šiandieniniai pradinukai labai aiškiai išreiškia savo emocijas. Jie drąsūs, atviri, nebijo pasakyti, kaip jaučiasi. Kartais net per drąsūs – tuomet tenka kartu mokytis, kaip tas emocijas išsakyti pagarbiai, neperžengiant ribų.“

Ko, mokytojos akimis, labiausiai ilgisi vaikai?

„Manau, kad dabartiniai vaikai labiausiai ilgisi paprasto ir tikro dėmesio. Ne skubaus, o tokio, kai telefonai padedami į šalį, su jais pabūnama kartu, jų klausomasi, su jais žaidžiama, kalbamasi ir jie priimami tokie, kokie yra.

Vaikai nori laiko, kuriame nereikia lenktyniauti ar nuolat įrodyti, kad esi geras. Kai vaikas jaučiasi saugus, kai šalia yra aiškios taisyklės ir ramybė, jam lengviau būti savimi. Tada vaikai atsiskleidžia – tampa drąsesni, kūrybingesni ir atviresni.“

Ar lengva būti „kitokiam“ šiandien?

„Man atrodo, kad šiandieniniams vaikams būti „kitokiems“ nėra sunku tada, kai jie mokosi aplinkoje, kuri tai priima. Dirbu unikalioje etninėje „Sakalėlio“ pradinėje mokykloje, kurioje puoselėjamos tautinės, etninės vertybės, tradicijos, nebijoma savitumo.

Mes drąsiai dzūkuojame, puoselėjame etnines šventes ir jaukias etnines vakarones, dalyvaujame kultūros ir edukacijos procesuose. Vaikai čia ir sveikinasi dzūkiškai, ir su šypsena vadina mane dzūkučių mokytoja. Dėl to čia kiekvienas gali spindėti savo spalvomis, nes bijoti būti kitokiam nėra reikalo.“

Mokinių žvilgsnis į mokytojos vardą ir mėgstami vardai

„Dažniausiai vaikai mane vadina „mokytoja Veneta“, bet kartais, užsimiršę, tiesiog Veneta. Kai primenu, kad reikėtų sakyti „mokytoja“, jie tik nusišypso ir sako, jog ir taip gražu. Man pačiai gražūs paprasti, švelniai skambantys vardai – tokie, kurie turi prasmę ir nešasi ramybę.“

Ką duoti vaikui be žinių?

„Manau, kad šiandien mokytojas vaikui turi duoti ne tik žinias. Jis turi padėti vaikui jaustis saugiam, matomam ir girdimam. Mokytojas moko ne tik skaityti ar skaičiuoti, bet ir bendrauti, gerbti kitus, suprasti savo jausmus.

Labai svarbu, kad vaikas mokykloje nebijotų suklysti, galėtų bandyti dar ir dar kartą, tikėtų savimi. Kai vaikas jaučiasi priimtas ir palaikomas, jis auga ne tik kaip mokinys, bet ir kaip tikras, atsakingas žmogus. Taigi, svarbu išmokyti būti žmogumi.“

Būti mokytoja šiandien – vienu sakiniu

„Būti mokytoja šiandien – tai ne tik mokyti, bet ir padėti vaikui augti žmogumi.“