Dvigubas Vengrijos žaidimas: viešai keikia Kroatijos vamzdyną, bet slapta juo pumpuoja rekordinius kiekius naftos

Kroatija tvirtina turinti sprendimą, kuris galėtų galutinai sumažinti Vengrijos priklausomybę nuo rusiškos naftos. Tačiau premjero Viktoro Orbáno vadovaujama valdžia tam priešinasi – net ir tuo metu, kai tuo pačiu maršrutu į šalį jau keliauja reikšmingi naftos kiekiai.

Kroatijos vyriausybė kaip akivaizdžią alternatyvą rusiškai žaliai naftai Vengrijai ir Slovakijai siūlo daugiau nei prieš tris dešimtmečius sukurtą, apie 600 kilometrų ilgio vamzdynų tinklą, jungiantį Balkanus ir Vidurio Europą. Zagrebas pabrėžia, kad tai būtų žingsnis, padedantis Europos Sąjungai atsisakyti paskutinių energetinės prekybos su Maskva likučių.

Vis dėlto prieš Vengrijos rinkimus, kuriuose V. Orbánas pigią rusišką naftą iškėlė kaip vieną kampanijos ramsčių, Budapeštas alternatyvą atmeta itin kategoriškai. Tuo pačiu metu, anot Kroatijos pusės, nafta per šį maršrutą Vengriją pasiekia ir dabar.

Nuo 2022 metų, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, Vengrija ir Slovakija išlaikė didelę priklausomybę nuo rusiškos naftos ir nepritarė platesniam ES siekiui mažinti rusiškų degalų tiekimą. Skelbiama, kad Vengrija netgi padidino rusiškos naftos dalį importo struktūroje: 2025 metais ji sudarė 93 proc. viso įvežamo kiekio, kai 2021 metais buvo 61 proc.

Situaciją dar labiau komplikavo gedimas sausio pabaigoje sovietmečio laikų „Družba“ naftotiekyje, kuriuo rusiška nafta per Ukrainos teritoriją keliauja į Vengriją ir Slovakiją. Nuo vasario Vengrija kaltino Ukrainą esą vilkinant remonto darbus ir perspėjo apie galimus tiekimo sutrikimus. Ukraina nurodė, kad darbus ketina užbaigti šį pavasarį.

Šiame kontekste Kroatija akcentuoja „Adria“ naftotiekį – 1989 metais pastatytą sistemą, kurią valdo Kroatijos valstybės remiama įmonė „Janaf“. Zagrebas pabrėžia, kad vamzdynas iš Adrijos jūros uostų gali tiekti naftą į Balkanus ir Vidurio Europą, o didėjant tiekimo rizikoms – tapti realia alternatyva rusiškai naftai. Kroatijos teigimu, dalinai taip jau ir yra.

Po to, kai vasarį Vengrija paprašė skubių tiekimų, Kroatija padidino naftos srautus „Adria“ maršrutu. Per laikotarpį nuo vasario 26 d. iki kovo 25 d. į Vengriją, pasak Kroatijos energetikos ministro uždarame susitikime pateiktos informacijos, buvo eksportuota 800 tūkst. tonų naftos Vengrijos naftos milžinei „MOL“. Ši įmonė valdo perdirbimo gamyklas tiek Vengrijoje, tiek Slovakijoje.

Kroatijos pusė teigia, kad tai rodo galimybę patenkinti iki dviejų trečdalių iš maždaug 14–15 mln. tonų per metus, kurias, pasak „MOL“, ji apdoroja savo perdirbimo gamyklose. „Janaf“ duomenimis, balandį ir gegužę suplanuoti dar devyni kroviniai, skirti Vengrijai, o nuo vasario iš viso numatyta 17 siuntų.

„MOL“ pripažįsta, kad nafta per „Adria“ maršrutą teka. Įmonės atstovas Ambrus Halász teigė, kad tiekimas Vengrijai šiuo metu yra „nepertraukiamas“, nes nafta atkeliauja iš Libijos, Kazachstano, Norvegijos, Saudo Arabijos ir JAV, o didelė jos dalis transportuojama būtent per šį naftotiekį.

Vis dėlto, nors galimybė visiškai atsisakyti rusiškos naftos atrodytų logiška, Budapeštas savo pozicijos nekeičia.

Vengrija tikina, kad artimiausiu metu tiekimo trūkumų neprognozuoja, tačiau pabrėžia, jog „Adria“ esą negali pakeisti rusiškos naftos, kuri, kaip tvirtinama, yra pigesnė ir geriau pritaikyta vietos perdirbimo infrastruktūrai. Budapeštas taip pat atmeta „Janaf“ siūlymą ilgalaikėje perspektyvoje nuolat didinti „Adria“ naudojimą, argumentuodamas, kad operatoriaus taikomi tranzito mokesčiai yra pernelyg dideli.

Dar vienas ginčo taškas – Vengrijos pusės teigimu, pernai rugsėjį atliktas pajėgumų testas parodė, kad vamzdynas nepajėgus užtikrinti reikiamų srautų. Budapeštas reikalauja papildomo pajėgumų bandymo visoje Kroatijos vamzdyno dalyje, įvairiomis oro sąlygomis. „Janaf“ atmeta šį reikalavimą ir teigia, kad dabartiniai srautai jau įrodo sistemos galimybes.

Be to, Vengrija reikalauja, kad Kroatija per „Adria“ leistų tiekti ir sankcionuotą rusišką naftą greta nerusiškos kilmės tiekimų, argumentuodama, jog Vengrijai taikomos išimtys sankcijoms tai darytų teisėta. „Janaf“ tokiai pozicijai nepritaria, nurodydama galimas sankcijų teisės rizikas.

Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro tyrėjas Isaac Levi teigė, kad techniniai argumentai gali būti ne pagrindinis veiksnys.

„Vengrija turi pakankamai pajėgumų per „Adria“ naftotiekį patenkinti 100 proc. poreikio ir susiduria su mažesniais tranzito mokesčiais nei importuojant rusišką naftą. Realybė tokia, kad priklausomybė nuo rusiško iškastinio kuro nėra techninių apribojimų klausimas – tai politinės valios klausimas“, – sakė jis.

„Janaf“ atstovė Michaela Julijana Vranješ teigė, kad derybos buvo „sąmoningai dramatizuotos“. Anot jos, tranzito mokesčiai yra teisingi, o „Adria“ galėtų tiekti apie 280 tūkst. barelių per dieną Vengrijai ir Slovakijai – daugiau, nei jos gaudavo per „Družba“. Ji taip pat tvirtino, kad rugsėjo testas buvo ribotos apimties ir tokį formatą esą lėmė pačios „MOL“ pozicija.

Konfliktą, pasak Kroatijos pusės, apsunkina ir ilgalaikės įtampos. Kroatijos santykius su „MOL“ temdo 2011 metais kilęs korupcijos skandalas, kai bendrovės vadovas Zsolt Hernádi Kroatijoje buvo nuteistas jam nedalyvaujant procese dėl, kaip teigta, neteisėto kontrolinio akcijų paketo įgijimo Kroatijos valstybinėje naftos įmonėje „INA“. Z. Hernádi sprendimą apskundė, teigdamas, kad buvo pažeista teisė į teisingą teismą, o Vengrija ne kartą atsisakė jį išduoti Kroatijai.

Vengrijos pusė tvirtina esanti skriaudžiama. „MOL“ atstovas A. Halász teigė, kad „Janaf“ atsisakymas tenkinti prašymą leisti tiekti rusišką naftą per „Adria“ prilygsta „tiekimo atsisakymui ir prieigos ribojimui“, ir apkaltino „Janaf“ piktnaudžiavimu „monopoliu tiekiant naftą Vengrijos ir Slovakijos perdirbimo gamykloms iš jūros“.

Vengrija dėl šio ginčo kreipėsi į ES konkurencijos institucijas.

Budapešte taip pat kelia klausimų Kroatijos nenoras organizuoti papildomą pajėgumų testą. Vienas su situacija susipažinęs Vengrijos pareigūnas, kalbėjęs anonimiškai, tvirtino, kad trumpalaikiai srautai neįrodo, jog ištisus metus bus įmanoma stabiliai užtikrinti tiekimą, atsižvelgiant į skirtingas naftos rūšis, oro sąlygas ir ribotas „MOL“ perdirbimo gamyklų galimybes apdoroti nerusišką žaliavą.

„Būtent todėl siūlėme išsamų testavimo režimą, apimantį visą maršrutą nuo Omišalj terminalo iki perdirbimo gamyklų, keliais sezonais ir esant pilnoms eksploatavimo sąlygoms. Kroatijos pusė vis dėlto nėra linkusi tokio testo atlikti. Jei vamzdynas tikrai pajėgus tiekti tokiomis sąlygomis, kodėl Kroatijos pusė nenori testo?“ – tvirtino jis.

A. Halász taip pat pažymėjo, kad šiuo metu esą sudėtinga tiksliai įvertinti, ar „Adria“ atitinka „MOL“ poreikius, nes viena Vengrijos perdirbimo gamykla po gaisro dar nėra visiškai atkurta.

„Janaf“ atstovė M. J. Vranješ atsakė, kad „akivaizdu, jog „MOL“ grupės prieštaravimai nukreipti ne į „Janaf“ kainas ar pajėgumus, o į siekį kuo ilgiau išsaugoti išimtį importuoti sankcionuotą rusišką naftą“.

Šie argumentai vėl susikirto ir praėjusią savaitę vykusiame uždarame ES energetikos ministrų susitikime. Vengrijos delegatas pripažino, kad srautai per „Adria“ padeda palaikyti tiekimą šalyje, tačiau ir vėl pabrėžė teisę į rusišką naftą. „MOL“ atstovas teigė, kad „nebus toleruojama jokia vienintelė priklausomybė“, o Budapeštui reikia „kuo daugiau tiekimo maršrutų ir kuo daugiau lankstumo pirkimuose“.

Ar situacija pasikeis, gali priklausyti ir nuo vidaus politikos: sekmadienį Vengrijoje vyksta rinkimai. Opozicinė partija „Tisza“ yra skelbusi ketinanti atsisakyti rusiškų energijos išteklių, tačiau ne anksčiau kaip 2035 metais.

Tuo pat metu Kroatijos ekonomikos ministras Ante Šušnjar atkreipė dėmesį į naują Vengrijos įsipareigojimą pirkti naftą iš JAV administracijos. Pasak jo, būtent „Adria“ naftotiekis galėtų tapti kanalu šiems tiekimams.

Pastaruoju metu rinkoje išlieka įtampa dėl galimo tiekimo trūkumo ir kainų augimo, o papildomą neapibrėžtumą kelia geopolitiniai konfliktai, didinantys platesnės energetikos krizės riziką Europoje.