Dauguma tėvų tai ignoruoja: S. Freudas įvardijo stipriausią vaiko poreikį
Šis poreikis, anot Sigmundo Freudo, gali būti net stipresnis už alkį. Vis dėlto daugelis tėvų jo neįvertina, kol žala jau būna padaryta.
Vienas garsaus psichoanalitiko S. Freudo pastebėjimas, aprašytas prieš daugiau nei šimtą metų, vėl atsidūrė vaikų auklėjimo specialistų dėmesio centre. 1930 metais jis rašė:
„Negaliu įsivaizduoti vaikystėje stipresnio poreikio nei poreikis tėvo apsaugai“, – teigė S. Freudas.
Pasak psichoanalitiko, vaikams būtina gilesnė emocinės apsaugos ir stabilumo patirtis, kad ankstyvąjį gyvenimo etapą jie pereitų be pernelyg didelio nerimo. Freudas pabrėžė patikimą tėvo buvimą kaip veiksnį, dėl kurio išorinis pasaulis vaikui atrodo valdomas, o ne grėsmingas.
Jei vaikas jaučia patikimą suaugusiojo buvimą, jam formuojasi bazinis pasitikėjimas. Šis vidinis saugumo jausmas leidžia tyrinėti aplinką, rizikuoti ir patirti nusivylimą nepriimant jo kaip katastrofos. Apsauganti figūra veikia ir kaip reali atrama, ir kaip vidinis ramybės šaltinis.
Tirdamas ankstyvąją raidą, S. Freudas pastebėjo, kad apsauginio ryšio kokybė turi įtakos tam, kaip žmogus ateityje kuria santykius ir vertina save. Vaikas, kuris jaučiasi saugus, paprastai įgyja didesnį emocijų reguliavimo gebėjimą. Pasaulis jam atrodo mažiau pavojingas, nes stresinėse situacijose egzistuoja patikimas „grįžimo taškas“. Ši ankstyva patirtis sukuria modelį, pagal kurį žmogus visą gyvenimą interpretuoja saugumą ir grėsmę.
S. Freudas akcentavo, kad svarbiausia yra nuolatinis ir nuspėjamas globėjo buvimas. Vaikui nereikia, kad suaugęs žmogus visada aktyviai gintų nuo kiekvieno iššūkio – jam būtina žinoti, jog apsauganti figūra yra šalia ir prireikus galima į ją atsiremti.
Toks skirtumas atskiria perdėtą globą nuo stabilaus, raminančio palaikymo, kuris padeda sveikai vystytis.
Įdomu tai, kad tėvo apsaugos poreikį S. Freudas laikė centriniu ankstyvosios vaikystės reikalavimu, prilygstančiu alkiui ar fiziniam komfortui. Jo manymu, šios apsaugos stoka palieka tuštumą, kuri vėliau gali pasireikšti stresu ar santykių sunkumais.
Psichoanalitikas teigė, kad vaikui nepatyrus pakankamos apsaugos, tai gali turėti ilgalaikių pasekmių. Vaikas, nerandantis saugumo šaltinio, gali tapti labiau nerimastingas, jį gali lydėti nuolatinis bejėgiškumo jausmas. Neturint išorinės atramos, vidinis pasaulis gali atrodyti chaotiškesnis ir grėsmingesnis.
S. Freudas svarstė, kad tokie ankstyvieji trūkumai neretai išryškėja suaugus. Pavyzdžiui, sunkumai kuriant stabilius santykius gali atspindėti nepakankamai susiformavusį ar pažeistą pasitikėjimą. Psichika šių spragų „neišauga“, o tarsi perkelia jas į priekį – kartais jos užsimaskuoja kaip suaugusiųjų nerimas, nesaugumas ar gynybiniai elgesio modeliai.
Apsauginė funkcija svarbi ir tam, kaip vaikai mokosi reguliuoti emocijas. Kai globėjas patikimai nuramina vaiką, šis pamažu perima gebėjimą nusiraminti pats. Jei kritiniais raidos laikotarpiais tokios išorinės emocijų reguliacijos trūksta, vaikui gali būti sunkiau išsiugdyti savireguliacijos įgūdžius. Dėl to visą gyvenimą gali išlikti didesnis emocinis jautrumas arba gali būti sunkiau atsitiesti po įprastų nesėkmių.
