Aviečių derliui pasibaigus gali pasirodyti, kad iki kito pavasario krūmus galima tiesiog pamiršti. Uogos nuskintos, lapai dar žali, tad didelių darbų lyg ir nebeliko.
Tačiau būtent laikotarpis po derliaus yra svarbus kitų metų avietėms. Senų stiebų pašalinimas, jaunų ūglių atranka, drėgmės palaikymas ir tinkama priežiūra padeda avietynui pasiruošti kitam sezonui.
Svarbiausia pirmiausia žinoti, kokias avietes auginate. Vasarą derančių ir remontantinių aviečių genėjimas skiriasi, todėl vienodas visų krūmų nukirpimas gali baigtis gerokai mažesniu būsimu derliumi.
Vasarinių aviečių stiebus po derliaus verta išpjauti
Įprastos vasarinės avietės uogas dažniausiai augina ant antramečių stiebų. Kai šie stiebai atiduoda derlių, kitais metais jie jau nebedera, todėl jų laikyti avietyne nėra prasmės.
Derėjusius stiebus galima atpažinti gana lengvai. Jie paprastai būna tamsesni, sumedėję, ant jų lieka buvusių žiedynų ir uogų vietos. Šalia tuo metu jau auga jauni žali ūgliai.
Senus stiebus geriausia išpjauti kuo arčiau žemės. Kelmų palikti nereikia. Taip avietynas tampa retesnis, gauna daugiau šviesos, jame geriau juda oras.
Tai svarbu ir dėl augalų sveikatos. Tankiame, drėgname avietyne lengviau susidaro ligoms palankios sąlygos, o seni, pažeisti stiebai gali tapti nereikalingu infekcijų šaltiniu.
Visų jaunų ūglių palikti nereikia
Nupjovus senus stiebus, dėmesį reikėtų skirti šių metų ūgliams. Būtent jie vasarinių aviečių atveju kitą sezoną turėtų duoti naują uogų derlių.
Gali būti gaila išpjauti gražiai sužėlusius jaunus stiebus, tačiau pernelyg tankus avietynas nėra privalumas. Augalai pradeda konkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų.
Paliekami stiprūs, sveiki, gerai išsivystę ūgliai, o silpnus, labai plonus, pažeistus ar netinkamoje vietoje išaugusius galima pašalinti. Taip likę stiebai turės geresnes augimo sąlygas.
Jeigu avietės pradėjo nekontroliuojamai keliauti po daržą, metas pašalinti ir toliau nuo numatytos eilės išaugusias atžalas. Priešingu atveju po kelerių metų avietynas gali tapti sunkiai suvaldomu sąžalynu.
Su remontantinėmis avietėmis – kitaip
Čia daržininkai neretai suklysta. Remontantinės avietės gali derėti ant pirmamečių ūglių, todėl jų genėjimo būdas priklauso nuo pasirinkto auginimo principo ir norimo derliaus.
Jeigu remontantinės avietės auginamos vienam gausiam vėlyvos vasaros bei rudens derliui, pasibaigus vegetacijai visus jų stiebus galima nupjauti prie pat žemės. Paprastai tai daroma vėliau, augalams užbaigus sezoną.
Pavasarį iš šaknų išaugs visiškai nauji ūgliai, kurie tais pačiais metais suformuos uogas. Toks būdas gana paprastas, nes nereikia spręsti, kuriuos senus stiebus palikti.
Tačiau jeigu remontantinės avietės auginamos siekiant dviejų derėjimo laikotarpių, genėjimas kitoks. Tokiu atveju visų stiebų pašalinti negalima, nes kartu būtų prarasta dalis būsimo derliaus.
Po genėjimo apžiūrėkite visą avietyną
Genėjimas – gera proga atidžiau pasižiūrėti, kaip atrodo augalai. Įtartinai dėmėti, nulūžę, nudžiūvę ar akivaizdžiai pažeisti stiebai neturėtų likti tarp sveikų ūglių.
Nupjautų sergančių augalų dalių geriau nepalikti gulėti po krūmais. Jas reikėtų surinkti ir pašalinti, ypač jeigu ant stiebų ar lapų pastebima galimų ligų požymių.
Taip pat verta išravėti piktžoles. Kol avietės buvo apkibusios uogomis, prie jų ne visada patogu prieiti, todėl po derliaus galima ramiai sutvarkyti visą plotą.
Tik nereikėtų giliai perkasinėti žemės aplink krūmus. Aviečių šaknys išsidėsčiusios gana negiliai, todėl intensyviai purenant dirvą jas nesunku pažeisti.
Ar nuskynus uogas avietes dar reikia laistyti?
Derlius baigėsi, tačiau pats augalas savo sezono dar nebaigė. Jauni ūgliai toliau bręsta, augalas kaupia atsargas ir ruošiasi šaltajam metų laikotarpiui.
Todėl per ilgiau trunkančius sausus orus aviečių nereikėtų visiškai palikti be vandens. Tai ypač aktualu lengvesnėje, greitai išdžiūstančioje dirvoje ir ten, kur ilgą laiką nebuvo rimtesnio lietaus.
Geriau palaistyti rečiau, bet taip, kad sudrėktų dirva, o ne vien jos paviršius. Nuolatinis nedidelio vandens kiekio šlakstymas gali skatinti šaknis telktis arčiau paviršiaus.
Kita vertus, avietėms nepatinka ir ilgai užmirkusi žemė. Todėl laistymo poreikį geriausia spręsti pagal realią dirvos drėgmę, o ne vien pagal kalendorių.
Mulčias pravers ir vasaros pabaigoje
Sutvarkius avietyną galima atnaujinti mulčio sluoksnį. Jis padeda ilgiau išlaikyti dirvos drėgmę, slopina piktžoles ir mažina didelius dirvos temperatūros svyravimus.
Mulčiavimui naudojamas kompostas, susmulkinta augalinė medžiaga ar kitos tam tinkamos organinės medžiagos. Mulčio nereikėtų glausti storu sluoksniu tiesiai prie pačių stiebų pagrindo.
Jeigu senas mulčias atrodo įtartinai, jame gausu sergančių lapų ar kitų pažeistų augalo dalių, pirmiausia verta sutvarkyti avietyną ir tik tuomet dėti šviežią sluoksnį.
Tvarkingai mulčiuotą avietyną paprasčiau prižiūrėti ir kitą pavasarį. Piktžolių būna mažiau, o dirvoje po žiemos lengviau išsaugoma tinkama struktūra.
Su trąšomis vasaros pabaigoje nepersistenkite
Po derliaus norisi avietes gausiai pamaitinti, tačiau čia daugiau nebūtinai reiškia geriau. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su dideliu azoto kiekiu turinčiomis trąšomis.
Azotas skatina vegetatyvinį augimą. Vasarai artėjant prie pabaigos pernelyg gausus jo kiekis gali skatinti naujų, gležnų ūglių augimą tuo metu, kai augalui jau reikia ruoštis šaltesniems orams.
Tręšimą verta derinti prie dirvožemio būklės ir konkrečių aviečių poreikių. Jei naudojamos pirktinės trąšos, reikėtų laikytis gamintojo nurodytų normų ir nedidinti jų savo nuožiūra.
Kompostas taip pat gali būti naudingas dirvai, tačiau net ir organinių medžiagų nereikia krauti be saiko. Avietėms svarbi subalansuota mityba, o ne kuo gausesnis tręšimas.
Jaunus ūglius verta pririšti
Jeigu avietės auginamos eilėmis prie vielų ar kitų atramų, po senojo derliaus stiebų pašalinimo lieka puiki proga sutvarkyti jaunus ūglius.
Juos galima paskirstyti taip, kad stiebai nesusispaustų į vieną tankų kuokštą. Tvarkingai išdėstyti ūgliai gauna daugiau šviesos, o kitais metais uogas bus patogiau skinti.
Pririšant nereikėtų stiebo stipriai suspausti. Tvirtinimas turi išlaikyti ūglį, tačiau kartu palikti vietos jam augti ir judėti pučiant vėjui.
Rudenį ar pavasarį avietyną bus galima dar kartą apžiūrėti. Per žiemą nulūžę ar kitaip pažeisti ūgliai pašalinami, paliekant perspektyviausius būsimam derliui.
Viena klaida gali palikti be dalies kitų metų uogų
Didžiausia klaida – nežinant aviečių tipo paimti sekatorių ir nupjauti viską iki žemės. Vasarinių aviečių atveju taip būtų pašalinti ūgliai, kurie turėtų derėti kitais metais.
Todėl prieš genint verta prisiminti, kada avietės davė uogas. Jei tai įprastos vasarinės avietės, pašalinami jau derėję stiebai, o jauni šių metų ūgliai paliekami kitam sezonui.
Jeigu turite remontantinių aviečių, pirmiausia apsispręskite, kokio derėjimo norite. Nuo to priklausys, ar vėliau bus šalinami visi stiebai, ar paliekama dalis jų.
Kelios dešimtys minučių, skirtų avietynui po derliaus, gali gerokai palengvinti kitą sezoną. Išpjaukite tai, kas jau atiderėjo, išretinkite jaunuosius ūglius, pasirūpinkite drėgme – ir avietės jau pradės ruoštis kitų metų uogoms.
