„Artemis II“ astronautai prabilo apie šiurpą keliantį grįžimą: užtenka 1 laipsnio klaidos

Artėdami prie Žemės „Artemis II“ misijos astronautai sutvarkė savo „Orion“ kapsulę prieš artėjantį „ugninį“ sugrįžimą į atmosferą ir pasidalijo įspūdžiais apie istorinį skrydį aplink Mėnulį. Kelionę jie apibūdino kaip siurrealistinę ir itin gilią patirtį.

Ketvirtadienį, priešpaskutinę misijos dieną, žmonijos pirmieji Mėnulį po daugiau nei pusės amžiaus vėl pasiekę tyrinėtojai buvo mažiau nei 240 tūkst. kilometrų nuo namų – atstumas iki Žemės sparčiai mažėjo.

Pilotas Victoras Gloveris pabrėžė, kad svarbiausia – saugiai sugrįžti, nes didelė dalis misijos vertės grįžta kartu su įgula.

„Turime grįžti. Jūs jau matėte daug duomenų, bet visa geriausia dalis grįžta su mumis. Yra dar tiek daug nuotraukų, tiek daug istorijų“, – sakė V. Gloveris, pridūręs, kad „skristi per atmosferą tarsi ugnies kamuolyje taip pat yra gili patirtis“.

Misijos vadas Reidas Wisemanas teigė, kad ypač neįprastas jausmas buvo beveik valandą būti visiškai atskirtiems nuo ryšio su žmonija, kai erdvėlaivis slinko už Mėnulio.

„Mūsų smegenims tenka daug ką apdoroti… ir tai yra tikra dovana“, – trečiadienio vakarą, per pirmąją įgulos spaudos konferenciją nuo pat starto, sakė R. Wisemanas.

Pirmadienį, praradę ryšį už Mėnulio, R. Wisemanas, V. Gloveris, Christina Koch ir kanadietis Jeremy Hansenas tapo toliausiai nuo Žemės kada nors buvusiais žmonėmis – maksimalus atstumas siekė 406 771 kilometrą. Vėliau jie pasuko atgal į Žemę.

Išnirę iš už Mėnulio, astronautai iš savo perspektyvos stebėjo įspūdingą visišką Saulės užtemimą – Mėnulio diskas visiškai uždengė Saulę.

V. Gloveris pažymėjo, kad balandžio 1 dieną Floridoje įvykęs startas sumažino Mėnulio tolimojoje pusėje matomą apšvietimą, tačiau užtemimas tapo savotišku „paguodos prizu“.

„Tai buvo viena didžiausių dovanų“, – sakė jis.

Nors prieš penktadienį laukiančią sugrįžimo fazę įtampa juntama, NASA vadovybės atstovas Amitas Kshatriya pabrėžė, kad visame pasaulyje žmones sujaudino įgulos atvirumas kalbant apie šeimą ir artimuosius. Jo teigimu, tai primena, kodėl tokios misijos apskritai vykdomos.

„Jei negalime nusinešti meilės į žvaigždes, tai ką mes darome? Todėl kartais siunčiame žmones, o ne robotus – tam, kad turėtume tą tiesioginį liudijimą“, – sakė A. Kshatriya.

Visų dėmesys dabar sutelktas į penktadienį numatytą įėjimą į atmosferą ir nusileidimą Ramiajame vandenyne netoli San Diego. Šis etapas laikomas ne mažiau dinamišku ir pavojingu nei startas. Gelbėjimo laivas „USS John P. Murtha“ jau buvo jūroje, o karinių lėktuvų ir sraigtasparnių grupė pasirengusi prisijungti prie operacijos.

Tai pirmas kartas nuo 1972 metų „Apollo 17“ misijos, kai NASA ir JAV Gynybos departamentas kartu organizuoja Mėnulio įgulos sugrįžimą.

„Orion“ kapsulė į atmosferą grįš milžinišku greičiu: prognozuojama, kad ji skries 10 657 metrais per sekundę (apie 38 367 kilometrus per valandą). Tai ne rekordas, tačiau greitis – sunkiai suvokiamas.

Skrydžio vadovas Jeffas Radiganas pabrėžė, kad kritiškai svarbu tiksliai pataikyti į reikiamą įėjimo į atmosferą kampą – paklaida negali viršyti vieno laipsnio.

„Nereikia sukti aplinkui. Turime pataikyti į tą kampą tiksliai – kitaip sėkmingo sugrįžimo nebus“, – sakė J. Radiganas.

Valdymo centras itin atidžiai stebės, kaip laikysis kapsulės šiluminis skydas. Per vienintelį ankstesnį „Orion“ bandymą skristi prie Mėnulio 2022 metais (be įgulos) šiluminis skydas patyrė gerokai daugiau pažeidimų, nei tikėtasi, kai įėjimo į atmosferą metu teko atlaikyti maždaug 2 760 laipsnių Celsijaus karštį.

Vietoje to, kad „Artemis II“ misijai būtų keičiamas šiluminis skydas ir tai dar labiau atidėtų skrydį, NASA pakoregavo kapsulės nusileidimo trajektoriją, siekdama sumažinti laiką, kai skydas patiria ekstremalią kaitrą. Kitų misijų – „Artemis III“ ir vėlesnių – kapsulės turėtų skristi su perdarytais šiluminiais skydais.

Numatoma, kad „Artemis III“ misijoje astronautai treniruosis sujungti kapsulę su vienu ar dviem nusileidimo moduliais orbitoje aplink Žemę. O „Artemis IV“ 2028 metais turėtų siekti išlaipinti du astronautus netoli Mėnulio pietų ašigalio – tai būtų žingsnis link tvarios bazės, kurios kūrimą NASA laiko ilgalaikiu tikslu.

NASA pareigūnai vengia viešai skelbti rizikos vertinimo skaičius beveik 10 dienų trukmės misijai, tačiau pripažįsta, kad didžiausios grėsmės kyla starto ir sugrįžimo metu.

„Dabar esame finišo tiesiojoje. Esame pačioje misijos pabaigoje, ir akivaizdu, kad įgulos sugrąžinimas namo bei saugus nusileidimas yra reikšminga rizikos dalis, kuri dar prieš akis“, – sakė NASA atstovė Lakiesha Hawkins.