Atsibudę jaučiatės pavargę? Tyrimas atskleidė, kodėl ryškūs sapnai yra jūsų gilaus miego garantas
Naujas tyrimas rodo, kad sapnų ryškumas gali būti susijęs su tuo, kiek pailsėję jaučiamės atsibudę.
Tyrimą atliko Italijoje įsikūrusios „IMT School for Advanced Studies Lucca“ mokslininkų komanda. Pasak autorių, šie rezultatai gali padėti ieškant veiksmingesnių sprendimų miego sutrikimams gydyti ir prisidėti prie atsakymo į seną klausimą – kodėl apskritai sapnuojame.
Mokslininkai į tyrimą įtraukė 44 sveikus suaugusiuosius. Iš viso buvo surinkti duomenys iš 196 naktų, o stebėjimai ir matavimai vyko miego laboratorijoje. Tyrimo dalyviai nakties metu būdavo reguliariai pažadinami vadinamosiose „besapnio miego“ fazėse, jų klausta apie patirtus išgyvenimus ir tai, kiek pailsėję jie jautėsi.
Giliausio miego pojūtis buvo fiksuojamas tiek po itin gilių, sąmonės neapimančių būsenų (kai žmogus nejautė nieko), tiek po ryškių, įtraukiančių sapnų. Įdomu tai, kad kai kuriais atvejais smegenų aktyvumo rodikliai labiau priminė budrumą, tačiau dalyviai vis tiek teigė jautę gilesnį miegą.
Tuo metu sekliausiu miego įspūdžiu dažniau buvo įvardijamos fragmentiškos būsenos, kai žmogus tarsi jautėsi esantis „kažkur tarp“, buvo miglotai sąmoningas, tačiau realiai nesapnavo.
„Kitaip tariant, ne visa protinė veikla miego metu jaučiama vienodai. Patirties kokybė, ypač tai, kiek ji įtraukianti, atrodo, yra labai svarbi“, – teigia neurologijos mokslininkas Giulio Bernardi iš „IMT School for Advanced Studies Lucca“.
„Tai leidžia manyti, kad sapnai gali pakeisti tai, kaip miegantis žmogus interpretuoja smegenų aktyvumą: kuo sapnas įtraukesnis, tuo gilesnis atrodo miegas“, – priduria jis.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba paradoksaliai: logiška manyti, kad giliausias miegas, kai smegenų aktyvumas nurimsta ir sapnų nebūna, turėtų būti pats labiausiai atgaivinantis. Vis dėlto ankstesni tyrimai rodė, kad REM (greitų akių judesių) miego stadija, per kurią dažnai sapnuojame, nuosekliai siejama su subjektyviai gilesnio ir labiau atgaivinančio miego pojūčiu.
Šiame tyrime komanda daugiausia dėmesio skyrė NREM miego 2 stadijai (N2), kuri paprastai trunka ilgiau nei kitos stadijos.
Mokslininkai kelia hipotezę, kad ryškūs sapnai gali veikti kaip savotiškas „buferis“ smegenų aktyvumo svyravimams. Tai suteiktų protui įspūdį, jog miegama giliai net tada, kai vien tik pagal neuronių aktyvumo duomenis tai neatrodo akivaizdu.
Tokio „buferio“ poveikis, panašu, ryškėja artėjant rytui. Eksperimentai parodė, kad mažėjant vadinamajam miego spaudimui (fiziologiniam miego poreikiui), sapnai tampa ryškesni, o gilesnio miego pojūtis – stipresnis.
„Supratimas, kaip sapnai prisideda prie gilaus miego pojūčio, atveria naujų perspektyvų miego sveikatai ir psichologinei gerovei“, – sako G. Bernardi.
„Jei sapnai padeda išlaikyti gilaus miego pojūtį, tuomet sapnavimo pokyčiai iš dalies galėtų paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės mano miegantys prastai, nors objektyvūs miego rodikliai atrodo normalūs“, – aiškina jis.
Tiesa, tyrimas neįrodo priežastinio ryšio. Be to, jis vertino subjektyvų miego gylį ir mieguistumą atsibudus, o ne objektyvų funkcionavimą kitą dieną ar fizinį atsistatymą.
Nepaisant šių ribojimų, tyrimo autoriai įžvelgia svarbių praktinių krypčių. Viena jų – galimybė, kad sapnavimas padeda išsaugoti subjektyvų nepertraukiamo, gilaus miego įspūdį, o kartu leidžia smegenims apdoroti dienos emocijas ir prisiminimus.
Tyrimas taip pat leidžia svarstyti apie potencialią pagalbą žmonėms, kuriems sunku pasiekti poilsį suteikiantį miegą. Jei ateities tyrimai patvirtins priežastinį ryšį, teoriškai būtų galima taikyti metodus, kurie padėtų sapnus padaryti įtraukesnius ir ryškesnius, taip mažinant, pavyzdžiui, nemigos simptomus.
„Intervencijos, skirtos sapnų reiškiniams moduliuoti – taikant kontroliuojamą jutiminę stimuliaciją, kognityvines technikas ar farmakologinius metodus – galėtų padėti pagerinti suvokiamą miego kokybę“, – teigia G. Bernardi.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „PLOS Biology“.
