Alzheimerio liga prasideda ne senatvėje: mokslininkai įvardijo ankstyvąjį signalą
Daugelis Alzheimerio ligą laiko senatvės liga, tačiau iš tiesų jai būdingi smegenų pokyčiai prasideda gerokai anksčiau – maždaug trečiajame gyvenimo dešimtmetyje.
Ankstyviausiame etape susipainiojusi baltymo tau forma ima kauptis nedidelėje, giliai smegenyse esančioje srityje, susijusioje su miegu, dėmesiu ir budrumu. Ši sritis vadinama locus coeruleus. Vėliau tau plinta į kitas smegenų dalis.
Tau sankaupos dar nereiškia, kad žmogus serga Alzheimerio liga – skirtingu mastu jos aptinkamos beveik visiems. Vis dėlto, kadangi pokyčiai dažniausiai startuoja locus coeruleus, dalis tyrėjų šią vietą vertina kaip ankstyvą perspėjimo signalą, leidžiantį numatyti didesnę Alzheimerio riziką.
Mokslininkai ieško būdų, kaip sustabdyti ar sulėtinti tau sankaupų formavimąsi šioje srityje arba apskritai palaikyti jos sveikatą. Tikimasi, kad tai galėtų pakeisti ligos eigą ir sumažinti kai kuriuos su amžiumi susijusius pažinimo funkcijų silpnėjimo požymius.
Viena iš krypčių – klajoklio nervo stimuliacija. Ši terapija jau seniai taikoma kitoms sveikatos problemoms, o dabar tiriama, ar ji galėtų padėti palaikyti normalų locus coeruleus veikimą.
Locus coeruleus yra smegenų kamiene – žemiausioje smegenų dalyje. Jos pavadinimas, reiškiantis „mėlyną dėmę“, siejamas su neuromelaninu – pigmentu, kurį gamina šios srities ląstelės.
Ši smegenų dalis yra svarbi daugeliui bazinių funkcijų. Ji gamina beveik visą smegenų norepinefriną – cheminę medžiagą, reikalingą miegui, budrumui, susikaupimui, mokymuisi ir net imuninei funkcijai. Be to, locus coeruleus gauna signalus iš įvairių smegenų ir kūno nervų, įskaitant klajoklį nervą, kuris perduoda informaciją į širdį, plaučius ir kitus organus bei atgal.
Tyrimai rodo, kad nuo vidutinio amžiaus locus coeruleus nervinės ląstelės gali patirti tau sankaupų žalą, o tai gali būti susiję su prastėjančia atmintimi. Taip pat pastebėta, kad tau kaupimasis, ląstelių žūtis ir šios srities funkcijos silpnėjimas gali pasireikšti dar prieš Alzheimerio diagnozę ir padėti prognozuoti ligos simptomus. Dėl to keliama prielaida, kad locus coeruleus sveikatos palaikymas galėtų netiesiogiai apsaugoti ir kitas smegenų sritis.
Klajoklis nervas perduoda informaciją tarp smegenų ir krūtinės bei pilvo organų – pavyzdžiui, širdies ir žarnyno. Jis padeda smegenims stebėti ir reguliuoti gyvybiškai svarbių sistemų veiklą, taip pat siunčia vadinamuosius „poilsio ir virškinimo“ signalus, skatinančius virškinimą ir ląstelių atsistatymą.
Praėjusio amžiaus 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje mokslininkai nustatė, kad klajoklio nervo stimuliacija gali padėti mažinti epilepsijos simptomus. Vėliau pastebėta, kad ši procedūra neretai turi ir papildomų naudų – gali gerinti nuotaiką bei mąstymo procesus.
Šiandien klajoklio nervo stimuliacija yra patvirtinta ne tik epilepsijai gydyti, bet ir migrenai, depresijai, taip pat ji taikoma reabilitacijoje po insulto.
Epilepsijos ir depresijos atvejais dažniausiai implantuojamas elektrinis stimuliatorius kairėje krūtinės pusėje, kur eina klajoklis nervas. Neinvaziniai prietaisai, skirti galvos skausmams gydyti, švelnius elektros impulsus perduoda į kaklo ar ausies sritis, kur klajoklis nervas yra arti odos paviršiaus.
Dar iki aiškaus locus coeruleus ryšio su Alzheimerio liga įrodymų, buvo spėjama, kad klajoklio nervo stimuliacija galėtų padėti sergantiesiems, nes ji gali didinti norepinefrino kiekį smegenyse. Žinoma, kad Alzheimerio atveju norepinefrino smegenyse dažnai būna per mažai.
Tikslus mechanizmas, kodėl ši stimuliacija gali būti naudinga smegenims, vis dar nėra iki galo aiškus. Tačiau viena svarbiausių teorijų teigia, kad ji gali padėti reguliuoti locus coeruleus nervinių ląstelių aktyvumą ir taip palaikyti normalų šios srities darbą.
Per didelis locus coeruleus aktyvumas gali didinti dirglumą, stresą ar net panikos pojūčius. Manoma, kad hiperaktyvumas prisideda ir prie kai kurių potrauminio streso sutrikimo simptomų. Tuo tarpu per mažas aktyvumas gali būti siejamas su depresija ar atminties problemomis.
Dalies klajoklio nervo stimuliacijos metodų poveikis nėra paprastas „padidinimas“ ar „sumažinimas“ – labiau keičiamas neuronų impulsų laikas ir ritmas. Kiti metodai, remiantis tyrimais su gyvūnais, gali didinti norepinefrino kiekį, o tai galėtų paaiškinti, kodėl ši terapija veikia sergant epilepsija.
Skirtingi rezultatai paskatino tyrėjus manyti, kad klajoklio nervo stimuliacija gali veikti kaip savotiškas locus coeruleus „reguliatorius“, padedantis pasiekti optimalų aktyvumo lygį.
Vis daugiau duomenų leidžia spėti, kad ši terapija gali būti naudinga senstančioms smegenims. Keli nedideli tyrimai rodo, kad klajoklio nervo stimuliacija gali stabdyti atminties blogėjimą arba net ją pagerinti žmonėms, turintiems lengvą pažinimo sutrikimą ar esantiems ankstyvoje Alzheimerio stadijoje.
Viename tyrime, kuriame dalyvavo 52 asmenys (55–75 metų), diagnozuoti lengvi pažinimo sutrikimai, fiksuoti reikšmingi atminties ir bendros kognityvinės būklės pagerėjimai. Dalyviams stimuliacija buvo taikoma maždaug po valandą per dieną, penkias dienas per savaitę, apie šešis mėnesius.
Kitų tyrimų duomenimis, net ir sveikiems suaugusiesiems – tiek apie 60 metų, tiek 18–25 metų amžiaus – po vienos stimuliacijos sesijos buvo pastebėti pagerėjimai skirtingose atminties srityse.
Nors šie rezultatai dar labai preliminarūs, jie suteikia vilčių, kad ateityje gali atsirasti naujas būdas pristabdyti dalį Alzheimerio ligos ir su amžiumi susijusio atminties silpnėjimo simptomų.
Elizabeth Riley, psichologijos dėstytoja, „Cornell University“
