Maždaug prieš 13 000 metų virš Šiaurės Amerikos įvykęs kometos sprogimas galėjo sukelti milžinišką naikinimo bangą, nušlavusią ne tik mamutus ir mastodontus, bet ir vieną seniausių žemyno kultūrų.
Naujas tyrimas, publikuotas žurnale PLOS One, sustiprino vadinamąją vėlyvojo driaso smūgio hipotezę. Pagal ją prieš beveik 13 000 metų į kelias dalis suskilusi kometa sprogo Žemės atmosferoje, sukeldama didžiulius gaisrus, staigų pasaulinės temperatūros kritimą ir, tikėtina, greitą kloviso kultūros išnykimą. Kloviso kultūra – tai ankstyvųjų medžiotojų grupė, atpažįstama iš būdingų akmeninių įrankių.
Geologo Džeimso Kenedžio iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje vadovaujama tyrėjų grupė išsamiai nagrinėjo tris svarbias vietoves: Miurėjų versmes Arizonoje, Blekvoter Drou Naujojoje Meksikoje ir Arlingtono kanjoną Kalifornijoje. Visose šiose vietose aptikta unikali nuolaužų ir nuosėdų kombinacija, rodanti didelio masto katastrofą.
Visuose trijuose objektuose mokslininkai išskyrė keistą tamsų žemės sluoksnį, vadinamą „juoduoju kilimu“. Jis labai turtingas anglies ir datuojamas ankstyvuoju jaunojo driaso laikotarpiu, kai po kelių tūkstantmečių trukusio atšilimo Žemė netikėtai vėl atvėso.
Ypatingą dėmesį patraukė aptiktas šokinis kvarcas – kvarco forma, kurios mikroskopinė kristalinė struktūra aiškiai skiriasi nuo įprasto kvarco. Tokie pokyčiai gali atsirasti tik veikiant itin dideliam slėgiui.
Tyrėjai šokiniame kvarce užfiksavo išsilydžiusias gysleles smėlio grūdelių viduje, todėl buvo atmesta galimybė, kad šis mineralas susiformavo dėl vulkanizmo ar žmogaus sukeltų gaisrų. Tai rodo, jog kvarcas atsirado dėl milžiniško oro sprogimo – kometos žybsnio danguje.
Kometos branduolys Žemės taip ir nepasiekė
Vienas stulbinančių šio įvykio aspektų yra tai, kad po jo neliko jokio smūginio kraterio. Tyrėjai aiškina, jog taip nutiko todėl, kad nebuvo tiesioginio dangaus kūno smūgio į Žemę. Manoma, kad kometa sprogo ore, sudarydama milžinišką ugnies kamuolį, kuris niekada nepasiekė planetos paviršiaus.
Siekdama patikrinti šią hipotezę, mokslininkų komanda pasitelkė kompiuterinius modelius, imituojančius įvairių tipų oro sprogimus ir jų sukuriamas smūgines bangas. Modelių rezultatai atitiko kvarco mėginiuose užfiksuotas struktūras.
Tyrimo duomenys rodo, kad netrukus po šio sprogimo, tikėtina, išnyko didžioji dalis Šiaurės Amerikos ledynmečio megafaunos – mamutai, mastodontai ir kiti stambūs gyvūnai. Tuo pačiu laikotarpiu kloviso kultūra dingsta iš archeologinių šaltinių. Manoma, kad sprogimas galėjo įžiebti masiškus miškų gaisrus, kurie pripildė atmosferą dūmų ir dulkių. Saulės šviesa buvo užblokuota, temperatūra vėl smarkiai krito, o maisto ištekliai ėmė sparčiai sekti.
Leidinyje pabrėžiama, kad po kometos sprogimo kloviso kultūra, kadaise plačiai paplitusi visame žemyne, nepaliko jokių tolesnių pėdsakų. Šis laikotarpis taip pat sutampa su mamutų, mastodontų ir kitų tūkstantmečius šiose teritorijose dominavusių milžiniškų gyvūnų galutiniu išnykimu.
Vanduo Žemėje galėjo atsirasti ir dėl Jupiterio šeimos kometų
Ankstesni tyrimai rodo, kad Jupiterio šeimos kometos, tokios kaip 67P, galėjo atlikti svarbų vaidmenį atgabenat dalį vandens į mūsų planetą. Nustatyta, kad kometos 67P/Čuriumovo-Gerasimenko vanduo turi molekulinį „parašą“, labai artimą Žemės vandenynų vandeniui.
Manoma, kad dalis Žemės vandens susidarė ir dėl vulkaninės veiklos. Vulkanų išskiriami vandens garai ilgainiui kondensavosi ir iškrito lietaus pavidalu, taip prisidėdami prie vandenynų formavimosi.
Duomenys taip pat leidžia manyti, kad reikšminga mūsų vandenynų dalis susiformavo iš ledo kūnų – asteroidų ir, galbūt, kometų, – kurie ankstyvuoju Saulės sistemos raidos laikotarpiu susidurdavo su Žeme.
