Skaitmeninis badas: kodėl ES ambicijos tapti dirbtinio intelekto lydere blėsta be elektros ir vandens?
Europos Sąjungos ambicijos tapti dirbtinio intelekto lydere atsitrenkia į labai žemiškas kliūtis – elektros tinklų pajėgumus, vandens stygių ir augantį visuomenės pasipriešinimą naujiems duomenų centrams.
Europos Komisija gegužę ketina pristatyti planą, kuriuo siekiama per septynerius metus bent trigubinti ES duomenų centrų pajėgumą. Tikslas – mažinti atsilikimą nuo JAV ir Kinijos dirbtinio intelekto srityje, o tam būtina sparčiai plėsti debesijos infrastruktūrą.
Tačiau panašiai kaip JAV, kur gyventojai vis garsiau kritikuoja duomenų centrus dėl didelio elektros ir vandens vartojimo, Europa susiduria su analogiškomis problemomis. Iš anksto su strategija susijusiuose dokumentuose teigiama, kad nemaža dalis duomenų centrų jau dabar pasižymi prastu energijos ir vandens naudojimo efektyvumu. Tuo pat metu įvairiose šalyse kuriasi vietos iniciatyvos, protestuojančios prieš plėtros poveikį aplinkai ir bendruomenėms.
Ši situacija išryškina vis didėjantį konfliktą ES technologinėse ambicijose: norima pasivyti pasaulinius konkurentus dirbtinio intelekto srityje, tačiau tam reikalinga fizinė infrastruktūra – didžiuliai, daug energijos ryjantys duomenų centrai – vis greičiau pasiekia išteklių ribas.
„Kaskart, kai mirktelime, išdygsta naujas duomenų centras“, – sako Ispanijos kampanijos grupės „Tu Nube Seca Mi Río“ atstovė Aurora Gómez. Organizacija veikia Aragone – viename sausiausių Europos regionų. Anot jos, teritorija tampa savotiška „aukos zona“, kuri prisiima aplinkosauginius ir ekonominius kaštus, kad kitur žmonės galėtų džiaugtis technologine pažanga.
Problemas mato ir pati pramonė. Europos Duomenų Centrų Asociacijos, atstovaujančios operatorius, generalinis sekretorius Michaelis Wintersonas teigia, kad Europos elektros tinklai, nors ir gerai suprojektuoti, nebuvo pritaikyti tokiam mastui. Jo teigimu, „Europos skaitmeninės smegenys“ yra maždaug perpus mažesnės nei JAV ir Kinijos.
Šiuo metu Europoje veikia daugiau kaip 3 tūkst. duomenų centrų – tai antras pagal dydį regioninis telkinys pasaulyje po JAV. Daugiausia jų sutelkta Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Airijoje. Vis dėlto sparčiai auga ir alternatyvūs „karštieji taškai“: Šiaurės šalys, kur vėsesnis klimatas palankesnis aušinimui, bei Pietų Europa, kur dažniau galima rasti laisvos žemės.
Naujasis teisės aktas – „Cloud and AI Development Act“, kurį planuojama pristatyti gegužę, numatys tikslą per 5–7 metus bent trigubinti ES duomenų centrų pajėgumą. Komisijos atstovas spaudai Thomasas Regnier teigė, kad planuojama šalinti plėtros kliūtis – spartinti leidimų išdavimą ir užtikrinti prieigą prie energijos bei finansavimo tvariems duomenų centrams.
„Tai svarbu, nes duomenų centrai yra esminiai dirbtinio intelekto inovacijoms“, – pabrėžė T. Regnier.
Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, 2024 metais duomenų centrai sunaudojo apie 1,5 proc. pasaulio elektros. Prognozuojama, kad iki 2030 metų ši dalis gali padvigubėti ir pasiekti maždaug Japonijos suvartojamos elektros lygį.
Europos Komisija savo strategijoje ketina įspėti, kad jei tokie pokyčiai nebus valdoma iš anksto, jie gali kelti riziką elektros tiekimo saugumui, didinti tinklų apkrovą ir kelti elektros kainas. Dokumentuose akcentuojama ir tai, kad duomenų centrai dėl finansinių galimybių gali „permokėti“ už elektrą ir taip išstumti kitus vartotojus iš konkurencijos dėl prieigos prie energijos.
Su strategija siejami duomenys rodo, kad iššūkis bus reikšmingas: maždaug pusė Europoje veikiančių duomenų centrų nepasiekia svarbaus energijos efektyvumo rodiklio, todėl nemaža dalis elektros prarandama aušinimui ir infrastruktūrai, o ne skaičiavimams. Maždaug kas penktas centras pagal šiuolaikinius standartus veikia itin neefektyviai.
Airijoje 2024 metais duomenų centrai suvartojo daugiau elektros nei miesto namų ūkiai. Airijos Aplinkos ministerija tuomet pripažino, kad trumpuoju laikotarpiu „ne visa duomenų centrų plėtros paklausa gali būti tvariai patenkinta“.
Gruodį šalis pakeitė ankstesnį sprendimą riboti naujų duomenų centrų prijungimą prie elektros tinklo aplink Dubliną ir perėjo prie naujo režimo, kuriame iš pramonės reikalaujama papildomų garantijų, pavyzdžiui, dalį elektros pasigaminti vietoje.
Operatoriai sako, kad prieiga prie elektros tapo didžiausia problema statant naujus duomenų centrus, tačiau, jų nuomone, vien pramonės apmokestinimas ar pareiga padengti visus sistemos kaštus nėra išeitis.
„Mes matomi, į mus lengva parodyti pirštu, bet tikroji problema yra ta, kad į elektros tinklus masiškai neinvestuojama“, – teigė M. Wintersonas.
Jis taip pat pabrėžia, kad visuomenėje įsitvirtinęs įspūdis, esą duomenų centrai „užlies“ visą Europą, nėra tikslus. Pasak jo, kalbama apie maždaug 5–6 tūkst. pastatų, o tai – nedidelis skaičius, palyginti su dešimtimis milijonų būstų, kuriuos Europa planuoja statyti.
Kampanijos grupės „Beyond Fossil Fuels“ apklausa penkiose Europos šalyse parodė, kad maždaug trys iš keturių respondentų mano: nauji duomenų centrai turėtų būti statomi tik tuomet, jei jie remiasi atsinaujinančia energija, o valdžios institucijos privalo aiškiai nustatyti elektros paskirstymo taisykles.
Vis dėlto spaudimas kyla ne vien dėl elektros. Duomenų centrams reikia ir vandens serverių aušinimui, todėl vandens stokojančiuose regionuose įtampa dar didesnė.
„Aragone per mažiau nei trejus metus patvirtinti 24 itin didelio masto duomenų centrai“, – sakė A. Gómez. Jos teigimu, tuo pat metu regiono valdžia buvo priversta skirti paramą ūkininkams, nes dėl sausros žūsta pasėliai.
Maždaug už tūkstančio kilometrų, Šiaurės Italijoje, vietos bendruomenės taip pat priešinasi naujiems projektams. Judėjimo „Sentinelle del territorio“ atstovas Giovanni Zuntini teigia, kad Lombardija jau dabar yra regionas, kuriame fiksuojamas didžiausias dirvožemio naudojimas ir žemės užsandarinimas Italijoje. Pasak jo, planuojamas projektas netoli jau veikiančio „Microsoft“ duomenų centro „negrįžtamai paverstų žemės ūkio paskirties žemę itin specializuota technologine infrastruktūra“ ir reikštų negrįžtamą dirvožemio užsandarinimą, kraštovaizdžio pokyčius bei ekologinių jungčių fragmentaciją.
Didėjant išteklių trūkumui, dalis pramonės atstovų svarsto netradicinius sprendimus – pavyzdžiui, duomenų centrų perkėlimą į kosmosą, siekiant apeiti Žemėje griežtėjančius apribojimus. Vis dėlto ekspertai tokios idėjos praktiškumu abejoja. Pasak M. Wintersono, megavato galios duomenų centras su saulės baterijomis būtų maždaug 10 kartų didesnis už Tarptautinę kosminę stotį ir vien tam, kad išliktų orbitoje, kas mėnesį sunaudotų apie 10 tūkst. kilogramų kuro.
Rengdama ambicingą duomenų centrų plėtros planą, Europos Komisija turės įvertinti šiuos apribojimus: kaip didinti infrastruktūrą neperkraunant elektros ir vandens sistemų bei neprarandant visuomenės pasitikėjimo.
„Nėra abejonių, kad duomenų centrai yra strategiškai svarbūs skaitmeniniam suverenitetui ir ekonomikos augimui, tačiau kai vietos aplinkosaugos klausimai traktuojami kaip antraeiliai trukdžiai, o ne struktūriniai planavimo kriterijai, pasitikėjimas nyksta“, – sakė G. Zuntini.
