Aidenas MacMillanas – tikrai neeilinis septintokas. Būdamas vos 12 metų, šis Dalase gyvenantis moksleivis ne tik perskaitė apie branduolių sintezę, bet ir tvirtina, kad jam pavyko sėkmingai atkartoti šį procesą „makerspace“ tipo dirbtuvėse.
Šiuo metu jis siekia patekti į „Guinnesso“ rekordų knygą kaip jauniausias žmogus, kuriam pavyko tai padaryti.
Nors „Interesting Engineering“ plačiai nušviečia branduolių sintezės tyrimus, retai pasitaiko, kad 12-metis teigtų išsprendęs tokią sudėtingą užduotį. Todėl Aideno MacMillano pasiekimas išsiskiria iš kitų ir vertas atskiros diskusijos.
COVID poveikis
MacMillano kelias iki šio taško prasidėjo per COVID karantiną, kai jis pirmą kartą sužinojo apie branduolių sintezę. Kol vyresnieji pramogoms rinkosi „Netflix“ ir svarstė, kada vėl galės laisvai išeiti iš namų, aštuonmetis berniukas gilinosi į branduolinę fiziką ir stengėsi suprasti, kaip veikia sintezė.
Po dvejus metus trukusių savarankiškų studijų MacMillanas pradėjo kurti savo branduolių sintezės įrenginio prototipus „Launchpad“ dirbtuvėse – tai ne pelno siekianti „makerspace“ erdvė, kurioje mokiniai gali realizuoti ambicingus mokslinius projektus.
Po dar dvejus metus trukusio intensyvaus darbo septintoko sukurtas įrenginys praėjusią savaitę užfiksavo neutronus – tai ženklas, kad atomo branduoliai įrenginyje iš tiesų jungėsi, vyko sintezės procesas. Ši akimirka Aidenui buvo ir džiaugsminga, ir kartu dviprasmiška – jis pats sako, kad santykis su šiuo projektu jam ir „labai patinka, ir labai nepatinka“.
MacMillaną domina tik branduolių sintezės tyrimai, nes jis tiki, kad tai – ateities energijos šaltinis. Tuo pačiu, šio proceso metu jis veikiausiai tapo jauniausiu žmogumi, laboratorinėmis sąlygomis pasiekusiu branduolių sintezę.
Ką reiškia šis pasiekimas?
MacMillanas nėra vienintelis dar net nepaaugęs vaikas, taip giliai įsitraukęs į branduolių sintezės temą. 2020 m. Jacksonas Oswalttas būdamas 12 metų pasistatė branduolių sintezės reaktorių ir už šį pasiekimą pateko į „Guinnesso“ rekordų knygą. Jo rekordas buvo užfiksuotas likus vos kelioms valandoms iki 13-ojo gimtadienio, todėl Aidenui, jei tik organizatoriai pripažins jo pasiekimą, teoriškai būtų lengviau perimti jauniausiojo rekordininko titulą.
Tačiau tiek MacMillano, tiek Oswalto pasiekimai, nors ir įspūdingi, žvelgiant platesniu mastu nedaug keičia pačios branduolių sintezės mokslo eigą.
Abu jaunuoliai verti pagarbos ir dėmesio už atkaklumą bei gebėjimą taip jauname amžiuje sukurti tokį sudėtingą įrenginį. Vis dėlto jų darbai nėra reikšmingi moksliniu požiūriu, jei kalbame apie branduolių sintezės mokslo pažangą. Pati didžiausia sintezės energetikos problema nėra pats sintezės proceso pasiekimas, o galimybė tai padaryti komerciškai patraukliai ir efektyviai.
Tyrimų institutai ir branduolių sintezės startuoliai šiandien stengiasi išsiaiškinti, kaip sukurti tokias sistemas, kurios galėtų generuoti labai didelius sintezės energijos kiekius – tokius, kad jų pakaktų šimtams ar tūkstančiams namų aprūpinti elektra ir kartu konkuruoti kaina su vėjo bei saulės energija.
Tik pasiekus šį etapą branduolių sintezės energija taps itin vertinga žmonijai ir padės mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Lieka tikėtis, kad tokie žmonės kaip MacMillanas, Oswalttas ir jų pavyzdžiu įkvėpti jauni entuziastai priartins šią ateitį greičiau.
Kol kas tokie pasiekimai išlieka ryškiomis naujienų antraštėmis, tačiau realią įtaką energetikos sektoriui jie daro labai menką.
