Pažeista seno vaismedžio žievė dar nereiškia, kad medis pasmerktas žūti. Net ir senesnių medžių kamienų pažeidimai dažnai gali būti sėkmingai gydomi, jei imamasi tinkamų priežiūros priemonių. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra laiku įvertinti pažeidimo pobūdį ir pasirinkti tinkamą priežiūros būdą.
Vienas sodininkas, įsigijęs sodą su jau paaugusiais, senesniais vaismedžiais, susidūrė su tokia problema. Kai kurių medžių – konkrečiai vyšnių, trešnių ir abrikosų – kamienuose buvo matomi žievės pažeidimai. Kadangi naujasis sodo šeimininkas siekia išsaugoti šiuos medžius, jis kreipėsi patarimo, kaip tinkamai sutvarkyti pažeistas vietas.
Į pateiktą situaciją reagavo vaisininkystės specialistas dr. Stanislavas Bočekas, kuris įvertino nuotraukas ir pateikė rekomendacijas. Jo teigimu, panašios problemos senuose soduose nėra retos, todėl ši informacija gali būti naudinga daugeliui sodininkų.
Trešnių ir vyšnių kamienų pažeidimai dažniausiai atsiranda dėl mechaninių veiksnių arba šalčio. Kartais žievė nubrozdinama darbo įrankiais ar dėl kitų išorinių veiksnių, o žiemą ją gali pažeisti ir temperatūros svyravimai.
Pasak specialisto, jei žaizdos atrodo sveikos ir jau pradeda gyti, imtis radikalių priemonių nereikia. Tokiais atvejais svarbiausia padėti medžiui greičiau atsistatyti ir sudaryti geras sąlygas natūraliam gijimo procesui.
Vienas iš paprasčiausių būdų padėti medžiui – tinkamai jį patręšti. Papildomos maistinės medžiagos stiprina augalą ir skatina regeneracijos procesus, todėl žaizdos gali greičiau užsitraukti.
Taip pat rekomenduojama atsargiai pašalinti atsilupusius ar atšokusius žievės fragmentus. Tai geriausia daryti aštriu sodininko peiliuku, kad būtų pašalinti tik pažeisti audiniai ir nepažeistos sveikos kamieno dalys.
Tokiu būdu žaizdos kraštai tampa švaresni, o tai padeda medžiui formuoti kalusą – gijamąjį audinį, kuris natūraliai uždengia pažeistą vietą ir apsaugo ją nuo tolesnių pažeidimų.
Šiuolaikinėje sodininkystėje vis dažniau rekomenduojama senesnių medžių žaizdas palikti natūraliai išdžiūti, jei jos atrodo sveikos ir sausos. Tačiau jeigu žaizda siekia gyvus audinius, verta papildomai apsaugoti jos kraštus.
Tokiais atvejais nuvalytus žaizdos kraštus galima patepti specialiu medžių balzamu. Ši priemonė apsaugo audinius nuo išdžiūvimo ir padeda pagreitinti gijimo procesą.
Svarbu ir toliau stebėti pažeistas vietas. Reikėtų reguliariai tikrinti, ar ant kamieno neatsiranda klejotakis – lipni sakų išskyra, kuri dažnai pasireiškia trešnėms ir abrikosams.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį į galimus grybų vaisiakūnius. Jei mediena pradeda pūti ar trūnyti, tai gali reikšti infekciją, kuri ilgainiui gali išplisti į sveikas kamieno dalis.
Abrikosų atveju situacija kartais būna sudėtingesnė. Kai kuriuose medžiuose ant kamieno gali likti nudžiūvusios šakos stuobrys, o tikroji pažeidimo atsiradimo priežastis ne visada aiški.
Tokiais atvejais sodininkystės specialistai paprastai svarsto du galimus sprendimus. Vienas jų – pašalinti visą medį ir jo vietoje pasodinti naują, sveiką sodinuką.
Antrasis sprendimas – nupjauti stuobrį ties šakos žiedu, tikintis, kad žaizda dar spės užsitraukti ir medis galės toliau augti. Vis dėlto tokio sprendimo sėkmė labai priklauso nuo medžio amžiaus ir pažeidimo masto.
Jei abrikosas jau senas ir didelė dalis audinių yra pažeista ar žuvusi, žaizda gali nebegyti pakankamai greitai. Tokiu atveju medis tampa pažeidžiamas puvinio ir kitų ligų.
Todėl, pasak dr. Stanislavo Bočeko, kai kuriais atvejais bandymas gelbėti labai pažeistą seną abrikosą gali būti mažai prasmingas. Tuomet racionaliau apsvarstyti galimybę pasodinti naują medį.
Vis dėlto kiekviena situacija sode yra individuali. Svarbiausia – atidžiai stebėti medžių būklę, tinkamai prižiūrėti kamieno pažeidimus ir laiku imtis veiksmų, jei atsiranda ligų ar puvimo požymių. Tinkama priežiūra gali padėti net ir senesniems vaismedžiams dar ilgai išlikti gyvybingiems ir duoti derlių.
