Mokslininkams pavyko atkurti vieno garsiausių žmonių protėvių – hominino – veidą.
Šis 3,67 mln. metų senumo Australopithecus egzempliorius, meiliai vadinamas „Little Foot“ („Mažoji pėda“), yra stulbinamai gerai išlikęs, nors jo kaukolė per milijonus metų, praleistų kietoje, betoną primenančioje uolienoje, buvo suspausta ir deformuota.
Naujo tyrimo, kuriam vadovavo paleoantropologė Amélie Beaudet iš Poitiers universiteto Prancūzijoje, metu pirmą kartą buvo skaitmeniniu būdu atkurtas Little Foot veidas.
Tyrėjų komanda išanalizavo šį atkurtą veidą ir palygino jį su kitų homininų ir beždžionių kaukolėmis. Tai padėjo užpildyti kai kurias spragas aiškinantis mūsų veido ir mūsų senovinių giminaičių veidų evoliucinę istoriją.
Little Foot pirmą kartą aptikta 1980 m. Sterkfonteino oloje Pietų Afrikoje. Kaip sufleruoja pravardė, pirmieji rasti kaulai buvo keturi maži čiurnos kauliukai. Tik dešimtajame dešimtmetyje mokslininkai oloje aptiko likusią skeletą dalį, įstrigusią uolienoje. Išlaisvinti kaulus iš ypač kietos uolienos prireikė dar apie 15 metų kruopštaus darbo.
Pavyzdys paprastai priskiriamas Australopithecus genčiai, tačiau tiksliai nustatyti, kuriai rūšiai jis priklauso, sudėtinga. Viena pagrindinių priežasčių – per ilgus geologinius procesus stipriai suspausta ir sutrūkinėjusi kaukolė, iškreipusi pradinius jos požymius.
Siekdami kuo labiau priartėti prie pirminės kaukolės formos, tyrėjai pasitelkė rentgeno mikrokompiuterinę tomografiją. Didelės skiriamosios gebos (21 mikrometro) skaitmeniniai 3D vaizdai buvo gauti Jungtinėje Karalystėje esančioje sinchrotroninėje šviesos šaltinio laboratorijoje.
Vėliau kaukolės kaulai ir dantys buvo virtualiai atskirti nuo aplinkinių uolienų. Skaitmeninis kaukolės modelis suskirstytas į penkis „blokus“, kuriuos tyrėjai ekrane judino tarsi dėlionės detales, mėgindami atkurti pradinę jų padėtį.
Atlikus rekonstrukciją, komanda nustatė ir išmatavo tam tikrus „žymeklius“ – anatomiškai svarbius taškus kaukolėje. Tuomet buvo įvertinta bendra kaukolės forma ir ji palyginta su kitų Australopithecus egzempliorių, šiuolaikinio žmogaus, gorilos, šimpanzės ir orangutano kaukolėmis.
Paaiškėjo, kad nors Little Foot buvo aptikta Pietų Afrikoje, jos kaukolės dydis ir forma labiau primena rytinėje Afrikos dalyje rastų Australopithecus egzempliorių kaukoles.
Kita vertus, šis individas turi ryškiai išskirtines orbitų (akių duobučių) sritis, palyginti su kitais iki šiol žinomais pavyzdžiais. Šis bruožas gali suteikti naujų užuominų apie jo evoliucinę istoriją.
Mokslininkų teigimu, Pietų Afrikos plioceno laikotarpio homininams orbitų srities forma galėjo būti ypač svarbi natūraliosios atrankos požiūriu. Tai tikėtina, jei tuo metu aplinka buvo nestabili, maisto šaltiniai – reti ir sunkiau pastebimi, o vadinamieji „atsarginiai“ maisto ištekliai reikalavo specifinių regos gebėjimų.
Vis dėlto, kaip ir daugelyje tyrimų, susijusių su neaiškia homininų praeitimi, mokslininkai ragina atsargiai vertinti išvadas. Tiksliai nustatyti, kuriai rūšiai priklauso Little Foot, vis dar nepavyko – neatmetama galimybė, kad tai gali būti ir iki šiol nežinoma rūšis. Be to, žymūs patinų ir patelių kaukolių skirtumai toje pačioje rūšyje gali klaidinti bandant priskirti radinius konkrečiai grupei.
Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad dabartinė rekonstrukcija yra preliminari ir ateityje greičiausiai bus patikslinta. Ne visas kaukolės deformacijas pavyko koreguoti, todėl tolesni darbai ir nauji metodai gali dar aiškiau atskleisti mūsų senovinių giminaičių veidus.
