Pastaraisiais metais dekoratyvinės žolės tapo vienomis populiariausių sodo augalų. Jos aukštos, nereiklios, puikiai auga net ir skurdesnėse dirvose, o vėjyje lengvai siūbuojantys stiebai sodui suteikia gyvumo bei natūralaus lengvumo. Šios žolės gali tapti puikiu fonu gėlynams arba išraiškingu akcentu, net ir pasodintos pavieniui.
Vėlyvą rudenį ir žiemą dauguma dekoratyvinių žolių pagelsta, išdžiūsta ir praranda vasarišką išvaizdą. Tuomet sodininkams kyla klausimas, ar jas kirpti dar prieš žiemą, ar palikti iki pavasario. Specialistai pabrėžia, kad pasirinkimas turi įtakos ne tik estetikai, bet ir augalų atsparumui šalčiui.
Žolių kirpimas iš esmės yra pagrindinis priežiūros darbas, kurio jos reikalauja. Kai kurie sodininkai rudenį kerus dar ir suriša, nors tai nėra būtina visoms rūšims. Jei žolių sode daug, pavasarinis kirpimas gali tapti nemenku iššūkiu, todėl dalis žmonių svarsto šį darbą atlikti rudenį.
Tvarką vertinantys sodininkai neretai nusprendžia sudžiūvusias žoles nukirpti dar prieš žiemą arba bent jau surišti, kad vėjas neišnešiotų stiebų po visą sklypą. Vis dėlto dauguma specialistų sutaria, kad palikti sudžiūvę stiebai žiemą veikia kaip natūrali apsauga nuo šalčio ir perteklinės drėgmės. Dėl šios priežasties dekoratyvines žoles dažniausiai rekomenduojama kirpti pavasarį.
Rudenį žoles verta surišti, nes taip apsaugomas kero vidus nuo drėgmės kaupimosi. Į nesurištą kerą patekęs ir užsilaikęs sniegas gali sudaryti nepalankias sąlygas, ypač mažiau atsparioms rūšims. Surišta ir natūraliai išdžiūvusi antžeminė dalis padeda augalui lengviau peržiemoti.
Dekoratyvines žoles geriausia kirpti ankstyvą pavasarį, kai dienomis temperatūra pakyla bent iki 10 laipsnių šilumos. Dažniausiai tam tinkamas metas yra kovo pradžia, tačiau mažiau atsparias rūšis saugiau kirpti balandį, kai sumažėja stiprių šalnų tikimybė. Svarbu, kad nauji ūgliai dar nebūtų per daug išaugę.
Pampasinė žolė išsiskiria įspūdingais, puriais žiedynais, tačiau yra viena jautriausių šalčiui dekoratyvinių žolių. Jai būtina papildoma apsauga – kerus rekomenduojama surišti, apmulčiuoti ar supilti žemių kauburą, taip pat parinkti nuo vėjo apsaugotą vietą. Šią žolę kirpti reikėtų tik pavasarį, kai stipriausi šalčiai jau būna praėję.
Dirbant su pampasinėmis žolėmis būtina atsargumas, nes jų lapai labai aštrūs ir gali įpjauti odą. Rekomenduojama mūvėti storas pirštines ir vilkėti ilgomis rankovėmis drabužius. Stambius, senus kerus kartais tenka kirpti elektrinėmis žirklėmis ar net grandininiu pjūklu.
Miskantai – viena mėgstamiausių dekoratyvinių žolių grupių, vertinama dėl didelių, banguojančių kerų ir įspūdingų žiedynų. Jie atsparesni šalčiui nei pampasinės žolės, tačiau ir juos rekomenduojama kirpti pavasarį. Sudžiūvusi antžeminė dalis žiemą saugo kerą, todėl rudeninis kirpimas gali sumažinti augalo atsparumą.
Kai kurie sodininkai miskantus vis dėlto nukerpa rudenį, ypač jei kerai labai dideli ir sunkiai surišami. Tokiu atveju pavasarį išvengiama varginančio sausų stiebų rinkimo. Tačiau svarbu įvertinti, ar pasirinkta veislė pakankamai atspari šalčiui.
Rugstės, dar vadinamos rozplenicijomis, yra kompaktiškos ir lengvai pritaikomos įvairiuose gėlynuose. Dėl galimo apšalimo jas taip pat geriausia kirpti pavasarį, o rudenį kerus surišti. Tamsiai raudonų atspalvių veislės dažnai auginamos kaip vienmetės, nes Lietuvos klimato sąlygomis paprastai neperžiemoja.
Smilginės viksvos, arba turzicijos, dažniausiai naudojamos takų ar gėlynų apvadams. Nors dalis jų yra pusiau visžalės, periodinis kirpimas skatina naujų, sveikų lapų augimą. Dėl vidutinio atsparumo šalčiui šias žoles saugiausia kirpti pavasarį.
„Hakonechloa“ – žema, lėtai plintanti, dekoratyvi žolė, mėgstanti pusiau pavėsį. Ji kerpama pavasarį, labai atsargiai, kad nebūtų pažeisti nauji ūgliai. Nukirtus jau pradėjusius augti stiebelius, augalo atsinaujinimas gali sulėtėti.
„Stipa“ išsiskiria švelniais, vėjyje lengvai banguojančiais stiebais ir dažnai sodinama grupėmis. Nors ją galima iššukuoti rankomis ar grėbliuku, daugelis sodininkų renkasi paprastesnį būdą – pavasarį trumpai nukerpa prie pat žemės. Toks kirpimas skatina tankų ir sveiką atžėlimą.
Dažniausiai dekoratyvinės žolės kerpamos 10 centimetrų aukštyje nuo žemės, o stambesni kerai – apie 20 centimetrų aukštyje. Kirpimui naudojamas aštrus sekatorius, tvirtos sodo žirklės ar elektriniai įrankiai. Tinkamai suformuotas pusiau rutulio formos keras padeda išlaikyti estetišką ir proporcingą augalo išvaizdą visą sezoną.
