Kaip iššifruoti galimus pranešimus, kurie tokie seni, kad mena laikus, kai Žemėje dar gyveno neandertaliečiai? Tūkstančiai tokių ženklų, išraižytų ant paleolito laikotarpio artefaktų, akivaizdžiai turėjo gilesnę prasmę. Atlikę nuoseklias ekspertizes, jų tyrėjai iškėlė išskirtinai intriguojančią hipotezę.
Kalbama apie artefaktus, rastus pietų Vokietijos urvuose. Būtent ten prieš dešimtis tūkstančių metų klestėjo orinjako kultūra. Jos atstovai paliko simbolius, datuojamus laikotarpiu nuo maždaug 43 000 iki 34 000 metų. Išanalizavę šiuos radinius, mokslininkai padarė esminę išvadą: ženklai nėra pakankamai sudėtingi, kad juos būtų galima laikyti raštu, tačiau galima juos priskirti ankstyviesiems rašto pirmtakams.
Šie simboliai pasižymi išmatuojama struktūra, palyginama su ankstyviausiomis dantiraščio (klinikinio rašto) sistemomis. Pastarosios atsirado gerokai vėliau – maždaug prieš 5300 metų. Todėl jų pirmtakų radimas, turinčių kur kas senesnę chronologinę kilmę, yra didžiulis pasiekimas. Už šį darbą atsakingi Christianas Bentzas iš Saro krašto universiteto ir Ewa Dutkiewicz iš „Berlyno valstybinių muziejų“.
Žinoma, šie simboliai dar nepasiekia tokio sudėtingumo lygio, koks būdingas dantiraščiui. Vis dėlto tyrėjai įsitikinę, kad į Europą atvykę medžiotojai-rinkėjai sąmoningai naudojo gana sudėtingas ženklų sekas. Tai buvo daroma apgalvotai ir sistemiškai, o tai – itin svarbi žinia, turint omenyje, kiek seniai buvo sukurti nagrinėjami artefaktai.
Paleolito rašto pirmtakai
Nors mokslininkai jau gali numanyti, kokiai paskirčiai šie simboliai buvo naudojami, jų tikslus turinys vis dar lieka paslaptis. Bentzas ir Dutkiewicz išsamiai ištyrė 260 su orinjako kultūra susijusių objektų – tarp jų buvo dramblio kaulo, kaulo ir rago dirbinių. Daugelį šių artefaktų puošė taškų, linijų ir kryželių formos ženklai. Iš viso pavyko identifikuoti daugiau kaip 3000 ženklų, juos suskirstyti į atskiras kategorijas ir užfiksuoti, ant kokių objektų jie pasirodydavo.
Tyrėjai atsižvelgė į daugybę kintamųjų: ženklo tipo įvairovę, pasikartojimo dažnumą, bei entropiją – statistinį dydį, rodantį, kiek informacijos gali perduoti konkreti seka. Analizė atvedė prie aiškios išvados: ženklai buvo naudojami tikslingai, siekiant perduoti informaciją.
Pavyzdžiui, figūrėlės pasižymėjo maždaug 15 procentų didesne informacijos tankio seka nei įrankiai. Įrankiai, savo ruožtu, rodė apie 10 procentų didesnį tankį nei vamzdeliai ar fleitus primenantys artefaktai ir apie 15 procentų didesnį nei asmeninės puošmenos. Tikėtina, kad tolesni tyrimai leis geriau suprasti, kokias būtent žinias prieš dešimtis tūkstančių metų savo ženklais siekė užfiksuoti šių artefaktų kūrėjai.
