Tikrasis gelmių košmaras: išmanūs robotai išspręs problemą, kuri dešimtmečius buvo nematoma
Vandenynų tarša dažniausiai siejama su didžiulėmis plastiko salomis, matomomis plika akimi vandens paviršiuje. Deja, tai tik ledkalnio viršūnė – didžioji dalis atliekų nugrimzta į dugną ir tyliai nuodija jūrų ekosistemas.
Tradiciniai jūros dugno valymo būdai yra ne tik brangūs, bet ir pavojingi narams, ypač vietovėse, kur matomumas labai prastas. Sprendimu turi tapti autonominės robotų flotilės, vystomos Europos Sąjungos projekte „SeaClear2.0“. Šie pažangūs įrenginiai, valdomi dirbtinio intelekto, geba savarankiškai aptikti ir surinkti šiukšles iš gelmių, perimdami iš žmonių pačias sudėtingiausias ir rizikingiausias užduotis. ES tikslas iki 2030 m. – perpus sumažinti jūrų taršą atliekomis, ir būtent tokie robotai turėtų padėti šį tikslą pasiekti.
Kaip veikia sistema: kiekvienas robotas turi savo užduotį?
Visa sistema veikia tarsi gerai suderintas mechanizmas, kuriame kiekvienas elementas atlieka aiškiai apibrėžtą vaidmenį. Procesas prasideda nuo bepiločio paviršinio laivo, kuris tarnauja kaip bazė. Būtent iš jo leidžiasi į darbą oro ir povandeniniai dronai, kurių paskirtis – nuskenuoti jūros dugną.
Dronai naudoja pažangius dirbtinio intelekto algoritmus, padedančius atskirti butelį ar padangą nuo akmenų ir jūrų augalijos. Sistema turi atpažinti ne tik objektų formą, bet ir medžiagą, jų padėtį dugne bei galimą riziką aplinkai.
Daugelis projektų susitelkia į paviršiuje plaukiojančias šiukšles, tačiau mes žiūrime į jūros dugną. Tai labai svarbu, nes ten nugulusios atliekos gali užteršti visą ekosistemą, – aiškina Delfto technologijos universiteto profesorius ir projekto koordinatorius Bartas De Schutteris.
Kai šiukšlių vieta nustatoma, į darbą įsijungia rinkimo dronai. Jie aprūpinti griebtuvais arba siurbimo sistemomis ir gali surinkti mažesnes atliekas. Su didesniais ir sunkesniais objektais, tokiais kaip metalinės konstrukcijos, laivų nuolaužų fragmentai ar didelės padangos, dirba iš laivo bazės nuleidžiamas išmanus griebtuvas, valdomas dirbtinio intelekto.
Mokslininkai taip pat testuoja autonominę baržą – tarsi plūduriuojančią šiukšlių surinkimo mašiną, kuri gabena surinktas atliekas tiesiai į uostą. Taip mažinamas poreikis naudoti papildomus laivus ir optimizuojamas visas surinkimo procesas.
Nuo padangų iki nesprogusių užtaisų: sudėtingos sąlygos jūrų dugne
Bandomųjų bandymų metu Hamburge sistema susidūrė su rimtais iššūkiais. Sonaras, net ir labai drumstame vandenyje, tiksliai aptiko dugne gulinčią padangą, tačiau ji pasirodė esanti per sunki – daugiau kaip 200 kg – ir robotas jos nepajėgė iškelti. Ši nesėkmė privertė iš esmės perdaryti griebtuvų konstrukciją ir sustiprinti jų keliamąją galią.
Patobulinimai pasiteisino vėlesniuose bandymuose Marselyje. Ten per mažiau nei valandą robotams pavyko išvalyti nemenką dugno plotą nuo padangų, įvairių mašinų detalių ir net automobilių sėdynių. Šis pavyzdys parodė, kad tinkamai sukalibruota ir patobulinta sistema gali efektyviai dirbti net ir sudėtingomis sąlygomis.
Kalbame apie saugumą, efektyvumą ir ekonomiškumą. Dronai leis mums sutvarkyti vietas, kurios šiandien yra per brangios arba pernelyg pavojingos, kad ten siųstume žmones, – pabrėžia „Subsea Tech“ vadovas Yvesas Chardard’as.
Įdomu tai, kad „SeaClear2.0“ flotilės potencialas toli gražu neapsiriboja šiukšlių surinkimu. Tikslios lokalizavimo sistemos gali būti naudojamos nesprogusių Antrojo pasaulinio karo užtaisų ir minų paieškai – tokių objektų Baltijos ir kitose Europos jūrose vis dar gausu. Ši technologija taip pat gali būti pritaikyta uostų saugumo stebėsenai ir neteisėtos veiklos povandeniniam aptikimui.
Projekte dalyvauja partneriai iš 13 šalių, tarp jų – Kroatijos, Vokietijos, Nyderlandų ir kitų Europos valstybių. Darbų pabaiga numatyta 2026 m. pabaigoje. Nors sistema kol kas reikalauja žmogaus priežiūros, mokslininkai artėja prie visiškos autonomijos. Pasiekus šį etapą, vietos valdžios institucijos visoje Europoje galės reguliariai ir saugiai rūpintis savo teritorinių vandenų švara.
Projektas „SeaClear2.0“ rodo, kad autonominės sistemos gali veiksmingai spręsti dažnai nematomą, bet itin pavojingą problemą – dugne nugulusias atliekas. Jeigu bandymai Venecijoje ar Dubrovnike bus sėkmingi, ši technologija gali tapti nauju standartu saugant jūrų aplinką. Tai suteiktų realią galimybę pristabdyti plastiko irimo į mikroplastiką procesą – o tokias mikrodaleles iš vandenyno pašalinti būtų praktiškai neįmanoma.
