Žvelgdami į naktinį dangų dažniausiai matome ramų, beveik nejudantį kraštovaizdį. Atrodo, kad mūsų natūralus palydovas jau milijardus metų yra sustingęs ir nebekintantis. Tačiau naujausi geologiniai tyrimai rodo visai ką kita – po tariamai mirusia Mėnulio pluta vis dar vyksta procesai. Nacionalinio oro ir kosmoso muziejaus mokslininkai parengė pirmąjį pasaulinį struktūrų žemėlapį, kuris gali būti įrodymas, kad Mėnulyje iki šiol vyksta tektoninis aktyvumas.
Jų analizė, paskelbta žurnale „The Planetary Science Journal“, atskleidžia, kad Mėnulio paviršiuje, plačiose tamsiose lygumose, vadinamose jūromis, išsidėstę tūkstančiai nedidelių gręžinių (grzbietų). Tai ne tik įdomi geologinė detalė – ši informacija gali reikšmingai paveikti žmogaus sugrįžimo į Mėnulį planus pagal „Artemis“ programą. Pasirodo, kad nusileidimo vietos pasirinkimas gali būti gerokai svarbesnis, nei manyta anksčiau.
Pirmasis toks išsamus aktyvių Mėnulio struktūrų katalogas
Tyrėjų komanda sudarė išsamų vadinamųjų mažųjų mare gręžinių registrą. Remdamiesi turimais duomenimis, mokslininkai Mėnulio matomoje pusėje nustatė net 1114 naujų šių darinių segmentų. Taip iš viso žinomų šio tipo struktūrų skaičius išaugo iki 2634, todėl jos tapo vienomis iš dažniausiai pasitaikančių geologinių formų Mėnulio jūrose.
Šie gręžiniai – tai pailgi, žemi pakilimai, siekiantys nuo kelių iki kelių dešimčių metrų aukščio. Jie susidaro Mėnulio plutai spaudžiantis ir raukšlėjantis.
Ypač svarbus šių struktūrų amžius. Vidutiniškai jis siekia apie 124 milijonus metų. Lyginant su daugiau kaip 4,5 milijardo metų amžiaus Mėnuliu, tai – labai nesenas reiškinys. Panašios struktūros aukštumose, vadinamos plokštuminėmis skardžiais, yra vidutiniškai maždaug 20 milijonų metų jaunesnės. Geologiniu masteliu abi grupės laikomos labai jaunomis ir rodo, kad procesai, formuojantys Mėnulio paviršių, vyksta praktiškai iki šiol.
Kodėl Mėnulis traukiasi ir ką tai reiškia?
Šių gręžinių formavimosi mechanizmas skiriasi nuo to, ką pažįstame Žemėje. Mėnulyje nėra judrių tektoninių plokščių – jo kieta pluta yra vientisa, standi apvali „kiauto“ struktūra. Gręžiniai atsiranda dėl to, kad visas Mėnulis po truputį traukiasi: jo vidus lėtai vėsta, todėl mažėja tūris, o pluta priversta prisitaikyti – ji raukšlėjasi ir trūkinėja.
Šis pasaulinis gniuždymo procesas sukuria specifinius lūžius, kuriuose viena plutos dalis slenka ir persidengia su kita. Aukštumose taip susidaro minėtieji plokštuminiai skardžiai, o elastingesnėse, bazaltinėse jūrose – maži mare gręžiniai. Tyrimai rodo, kad abi šios formos dažnai susijungia, pereidamos viena į kitą, o tai patvirtina jų bendrą, globalų atsiradimo mechanizmą.
Šis atradimas leidžia nuosekliau apibūdinti Mėnulį kaip vis dar besikeičiantį kūną, kurio paviršių formuoja giliai po juo veikiančios jėgos.
Nauji iššūkiai būsimoms Mėnulio misijoms
Atradimas turi ir labai praktišką, ne tik akademinę reikšmę. Ankstesni tyrimai jau parodė ryšį tarp tektoninių lūžių, formuojančių plokštuminius skardžius, ir registruotų Mėnulio drebėjimų. Kadangi mažieji mare gręžiniai turi tą pačią kilmę, logiška manyti, kad jūrų sritys taip pat gali būti seismiškai aktyvios.
Ši informacija ypač svarbi planuojant tokias misijas kaip „Artemis“. Potencialių drebėjimų židinių katalogas pastebimai išsiplėtė. Jūros, iki šiol laikytos gana ramiais ir stabiliais nusileidimo regionais, gali pasirodyti esančios ne mažiau seismiškai aktyvios nei aukštumos.
Mėnulio drebėjimai nėra tas pats, kas Žemės žemės drebėjimai. Dėl vandens ir tankios atmosferos stokos – veiksnių, kurie Žemėje slopina vibracijas – Mėnulio drebėjimai gali trukti gerokai ilgiau, net keliasdešimt minučių. Tai potencialiai pavojinga subtiliai infrastruktūrai, būsimiems gyvenamiesiems moduliams ir patiems astronautams.
Kas toliau laukia mūsų dinamiškojo palydovo?
Gilesnis Mėnulio tektonikos supratimas bus itin svarbus planuojant saugias ir sėkmingas ilgalaikes misijas. Nors šis atradimas iškelia naujų iššūkių, jis kartu suteikia ir unikalią galimybę. Artėjantys nusileidimai ir planuojamos mokslinės stotys suteiks daugybę naujų duomenų, kurie padės patikslinti modelius ir tiksliai pažymėti rizikingas zonas.
Žinios apie galimai aktyvių lūžių išsidėstymą leis parinkti saugiausias vietas pirmosioms Mėnulio bazėms. Toks požiūris atrodo itin racionalus – Mėnulio tyrinėjimo entuziazmą verta derinti su pagarba gamtos jėgoms, net jei jos veikia už šimtų tūkstančių kilometrų nuo Žemės.
