Vokietijos Saksonijos-Anhalto žemėje, tarp vaizdingų kalvų, vietoje, kuri šimtmečius atrodė tik dar vienas taškas žemėlapyje, archeologai atkėlė iš užmaršties išskirtinę istoriją. Helftos apylinkėse, netoli Liuterio miesto Eislebeno, rasti didžiulio komplekso likučiai, ilgą laiką egzistavę tik kronikininkų užrašuose.
Per kelerius pastaruosius metus mokslininkai nuosekliai atidengė pastatų pamatus, kurie visiškai neatitinka gajaus Viduramžių, kaip „tamsaus“ laikotarpio, įvaizdžio. 2021–2023 m. vykdyti tyrimai atskleidė aukštą techninį lygį, verčiantį iš naujo įvertinti Otonų epochos pasiekimus.
Bazilika ir šimtai palaidojimų: ką slėpė bažnyčios pamatai?
Pirmasis atradimas šioje vietoje buvo susijęs su bažnyčia. Jau 2021 m. tyrėjai aptiko tvirtus šv. Radegundos vardo šventovės pamatus. Šią bažnyčią, pastatytą iki 968 m., fundavo pats imperatorius Otonas Didysis. Tai buvo įspūdinga, trijų navų, kryžiaus plano bazilika, ilgiu viršijusi 30 metrų. Savo masteliu ji prilygo daugybei vėlesnių viduramžių parapinių bažnyčių.
Tačiau jos grindys ir aplinka slėpė kur kas daugiau nei tik akmenis. Čia archeologai surado daugiau kaip 250 žmonių palaikų, datuojamų X–XIII a. Šis kapinynas yra savotiškas to meto visuomenės žemėlapis. Palaidojimai bazilikos viduje buvo skirti vietos elitui – didikams ir dvasininkams. Paprasti žmonės buvo laidojami išoriniuose kapinėse aplink bažnyčią.
Šių palaikų analizė gali ateityje atskleisti daug apie tuometines socialines skirtis: mitybą, sveikatos būklę, fizinį krūvį ir gyvenimo trukmę skirtingose visuomenės grupėse. Kaulų būklė, dantų nusidėvėjimas, mikroelementų sudėtis ir ligų pėdsakai leis atkurti detalesnį kasdienybės paveikslą nei bet kokie rašytiniai šaltiniai.
Dar didesne sensacija tapo 2022 m. atrasi pastatai į šiaurės vakarus nuo bažnyčios. Čia archeologai atkasė palatium – pagrindinį valdovo rūmų pastatą. Stačiakampio plano mūrinis statinys, kurio matmenys siekė apie 21,5 x 7 metrus, pats savaime liudijo aukštą statusą. Tačiau tikras netikėtumas laukė po grindimis.
Paaiškėjo, kad rūmai turėjo karšto oro šildymo sistemą – itin pažangią X a. technologiją. Tai primena romėniškąjį hipokaustą: šiltas oras iš krosnies buvo nukreipiamas po grindimis ir per sienų kanalus, taip tolygiai šildydamas patalpas. Tokiame laikotarpyje, kai dauguma žmonių gyveno žeminėse ar paprastose medinėse trobose, tokio pobūdžio komfortas buvo išimtinai valdovo ir jo artimiausios aplinkos privilegija.
Ši technologija vėliau buvo smarkiai primiršta ir didesniu mastu sugrįžo į architektūrą tik Naujaisiais laikais. Rūmai su reprezentacine sale antrajame aukšte, tikėtina, buvo skirti karaliui ir jo palydai viešint čia kelionių po plačias valdas metu. Tokios rezidencijos buvo svarbios valdovo valdžios demonstravimui, deryboms su vietiniais didikais ir administraciniam valdymui.
Viduramžių pilis ant dar senesnių pamatų
Ši vietovė sluoksnių gausa primena storą, per šimtmečius rašytą knygą. Ant X a. valdovų komplekso liekanų vėlesniais amžiais iškilo nauji statiniai. Kasinėjimų metu aptikta stačiakampė pilies bokšto dalis ir gynybinės struktūros, datuojamos XII–XV a. Tai rodo, kad kalva išlaikė savo strateginę reikšmę ilgą laiką.
Dar įdomesni vaizdai atsiskleidė atlikus geofizinius tyrimus. Jie leidžia spėti, jog Große Klaus ir Kleine Klaus kalvose žmonės gyveno ir dar anksčiau. Duomenys rodo čia buvus karolingų laikų dvarą – VIII–IX a. valdžios centrą. Vadinasi, Otono Didžiojo rezidencija nekilo tuščioje vietoje. Imperatoriaus architektai sąmoningai pasirinko vietą, kuri jau turėjo politinę ir simbolinę reikšmę, ir pratęsė jos tradiciją.
Ši istorinė seka – nuo galimo karolingų dvaro, per otoniškąjį palatium ir baziliką iki vėlyvųjų viduramžių pilies – atskleidžia, kaip politinė galia ir sakralūs objektai dažnai perima vieni kitų vietas ir funkcijas. Valdžia, religija ir karinė gynyba čia susipynė į vieną, šimtmečius trukusią kontinuaciją.
Kas laukia toliau: kasdienio gyvenimo pėdsakų paieškos?
Archeologiniai tyrimai šioje vietoje dar toli gražu nesibaigė. Naujas kasinėjimų sezonas suplanuotas artimiausiam vasaros laikotarpiui. Mokslininkai ketina susitelkti į kitas otoniškojo komplekso dalis, tiksliau ištirti karolingų laikų gyvenvietės pėdsakus ir plačias išorines sodybines erdves.
Būtent čia – ūkiniuose kiemuose, dirbtuvėse, sandėliuose – tikimasi rasti daugiausia užuominų apie kasdienį žmonių gyvenimą. Kuklių dirbtuvių liekanos, krosnys, šiukšlynai, šuliniai, gyvulių kaulai, smulkūs įrankiai ar papuošalai gali papasakoti apie kalvių, kepėjų, sargybinių ir tarnų darbą. Tai buvo nematomi žmonės, kurių triūsas išlaikė visą karaliaus dvaro struktūrą.
Tokie radiniai leis atkurti ne tik valdovo įvaizdį, bet ir paprastų gyventojų patirtis: kokius įrankius jie naudojo, ką valgė, kaip organizavo darbą ir kaip keitėsi jų kasdienybė skirtingais laikotarpiais. Iš po žemės iškylantis Ottono Didžiojo rūmų kompleksas taip tampa ne tik didžiosios politikos, bet ir gyvos, žemiškos viduramžių istorijos liudijimu.
