Irane esantis Taftano ugnikalnis, iki šiol laikytas spėjusiu nurimti šimtams tūkstančių metų, pastaruoju metu rodo aiškius aktyvėjimo požymius. Naujausi mokslininkų tyrimai atskleidė, kad po ilgos „tylos“ kalno paviršius ima kilti, o tai gali reikšti augantį slėgį ugnikalnio gelmėse ir tam tikrą pavojų aplinkinėms teritorijoms.
Irane užfiksuoti Taftano ugnikalnio aktyvumo požymiai, nors jis nebuvo išsiveržęs šimtus tūkstančių metų. Naujo tyrimo duomenimis, per pastaruosius dešimt mėnesių kalno paviršius pakilo maždaug 9 centimetrais. Tokia deformacija rodo augantį vidinį slėgį ugnikalnio sistemoje.
Kas pasikeitė Taftano ugnikalnyje?
Mokslininkai paviršiaus deformacijas nustatė naudodami palydovinę radaro technologiją InSAR. Ji leidžia labai tiksliai matuoti net menkiausius Žemės paviršiaus judesius, nepriklausomai nuo paros laiko ar oro sąlygų. Analizei buvo pasitelkti Sentinel-1 palydovų duomenys.
Užfiksuotas paviršiaus kilimas sutelktas ugnikalnio viršūnės zonoje ir tęsėsi ilgiau nei dešimt mėnesių. Svarbu tai, kad paviršius nesugrįžo į ankstesnį lygį, vadinasi, susikaupęs slėgis iki šiol neišsisklaidė.
Aktyvėjimo priežastis
Modeliavimas parodė, kad pokyčių šaltinis yra maždaug 490–630 metrų gylyje. Manoma, kad tai nėra naujos magmos įsiveržimas iš gilesnių sluoksnių, o dujų kaupimasis hidroterminėje sistemoje – karštų skysčių ir dujų prisotintame uolienų sluoksnyje.
Mokslininkai atmetė išorinius veiksnius, pavyzdžiui, gausias liūtis ar žemės drebėjimus. Jų teigimu, užfiksuoti pokyčiai atitinka vidinių procesų požymius: dujos kyla iš gilesnio magminio rezervuaro ir didina slėgį uolienose.
Ar tai reiškia artėjantį išsiveržimą?
Specialistai pabrėžia, kad matomi aktyvumo ženklai dar nereiškia neišvengiamo išsiveržimo. Vis dėlto ugnikalnio sistema, panašu, yra lėto, bet nuoseklaus pokyčio stadijoje.
Daugiausia nerimo kelia ne galimi lavos srautai, o freatiniai – gariniai – sprogimai. Jie gali įvykti tada, kai labai karšti skysčiai ar dujos susiduria su požeminiu ar paviršiniu vandeniu. Tokie sprogimai dažnai būna staigūs ir sunkiau prognozuojami.
Tokie sprogimai gali į atmosferą išmesti didelį kiekį dujų ir pelenų. Tai pavojinga žmonių sveikatai – gali sukelti kvėpavimo sutrikimų, užteršti geriamąjį vandenį, pakenkti žemės ūkiui ir gyvuliams.
Artimiausias miestas nuo Taftano ugnikalnio nutolęs maždaug 50 kilometrų. Tam tikromis oro sąlygomis jo gyventojai jau dabar gali užuosti sieros kvapą, sklindantį iš ugnikalnio teritorijos.
Kodėl Taftano atvejis svarbus?
Taftanas laikomas „miegančiu“ ugnikalniu, nors jo viršūnėje jau seniai matomi aktyvūs dujų išmetimo žiotys. Mokslininkai pabrėžia, kad tai, jog istoriniuose šaltiniuose nėra užfiksuotų išsiveržimų, dar nereiškia, kad ugnikalnis neaktyvus.
Dalis ugnikalnių gali išbūti ramūs dešimtis ar net šimtus tūkstančių metų, o tada gana greitai pereiti į aktyvesnę fazę. Todėl Taftano pavyzdys yra svarbus ne tik Iranui, bet ir pasaulinei vulkanologijai – jis primena, kad ilga „tyla“ nebūtinai reiškia saugumą.
Tolesni mokslininkų veiksmai
Tyrėjai planuoja aplink Taftaną įrengti sismometrus, GPS jutiklius ir nuolatinius dujų matavimo įrenginius. Bus stebimi pagrindiniai ugnikalnio išmetami komponentai – sieros dioksidas, anglies dioksidas ir vandens garai. Šie duomenys leis tiksliau įvertinti galimų išsiveržimų riziką ir laiku įspėti vietos bendruomenes.
Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinis šio tyrimo tikslas – ne kelti paniką, o informuoti valdžios institucijas apie būtinybę nuolat stebėti ugnikalnį, kol pokyčiai vyksta lėtai ir išlieka kontroliuojami.
Taftano atvejis parodo, kaip pažangios nuotolinio stebėjimo technologijos leidžia laiku pastebėti subtilius, plika akimi nematomus procesus Žemės gelmėse ir taip suteikti daugiau laiko pasirengti galimiems gamtos iššūkiams.
