Elektromobilių svajonė dūžta į šipulius? Štai kodėl JAV vėl karaliauja benzininiai varikliai

Rekordinis 22 mlrd. eurų vertės turto nurašymas ir atidėjiniai būsimiems nuostoliams yra išskirtinis pripažinimas, kokia rimta klaida buvo „Stellantis“, Europoje įsikūrusios automobilių gamintojos, sprendimas neįvertinti Amerikos rinkos ypatumų.

Ar elektrinių automobilių svajonė JAV žlugo? Žinoma, ne. Jungtinės Valstijos yra Elono Musko ir „Tesla“ elektrinių automobilių, iš esmės pakeitusių visą automobilių pramonę, gimtinė. Tačiau ši svajonė akivaizdžiai susidūrė su rimtu kliuviniu. Tai neturėtų stebinti nė vieno, kas seka Donaldo Trumpo administracijos pareiškimus ir politikos posūkius „gręžkime, kiek tik įmanoma“, kuriais siekiama panaikinti Džo Bideno kadencijos metais padarytą pažangą siekiant nulinės emisijos tikslų.

Galbūt labiausiai stebina ne tai, kad „Stellantis“ ryžtingai keičia kryptį, grąžindama į rinką itin daug degalų vartojančius automobilius ir stabdydama elektrinių modelių programas, o tai, kad iki tokios išvados ji ėjo taip ilgai. Jungtinėse Valstijose patiriama pardavimų krizė ir sandėliuose stringantis neparduotas automobilių kiekis jau seniai viešai aptariami.

Šį pokytį, panašu, paskatino ir tai, kad dar gruodį „Ford“ paskelbė apie savo „elektrinį apsisukimą“ – 19,5 mlrd. JAV dolerių vertės nurašymus ir atidėjinius bei sprendimą nutraukti savo flagmaninio, nulinės emisijos sunkesnių pikapų projekto „F-150 Lightning“ gamybą.

Vos prieš mėnesį „General Motors“ pranešė, kad dėl elektrinių automobilių programų patirs iki 7 mlrd. JAV dolerių sąnaudų ir dalį savo modelių vėl gamins su benzininiu varikliu.

JAV padalinys „Stellantis“ grupėje yra „Chrysler“ – vienas iš istorinės „Didžiojo trejeto“ automobilių gamintojų Amerikoje.

Visada buvo akivaizdu, kad užduotis nebus lengva – ypač tokiai Amsterdame ir Paryžiuje įsikūrusiai motininei bendrovei kaip „Stellantis“ – įtikinti amerikiečius, kad jų „Jeep“ ir „Ram“ pikapai turi tapti elektriniai.

„Stellantis“ dabar, regis, atsisako anksčiau vartotos „žaliojo įvaizdžio“ retorikos apie etinę būtinybę ir pramonės atsakomybę kovojant su klimato kaita. Vietoje to ji pozicionuoja save kaip elektrifikacijos skeptikų sąjungininkę, deklaruodama esanti „laisvo pasirinkimo švyturys“, kuris pirmenybę teikia „tikriems klientų poreikiams“.

Strategijos pokyčius lydi trijų žodžių šūkis, dažnai sutinkamas politiniuose judėjimuose ir sukurtas mobilizuoti paramą kovai su reguliuotojais: „paklausa, o ne įsakymai“. Tai reiškia, kad „Stellantis“ iš naujo susitelkia į automobilių, kuriuos pirkėjai iš tiesų nori ir gali nusipirkti, gamybą, o ne į politinių klimato neutralumo (net-zero) direktyvų vykdymą transporto sektoriuje. Šis posūkis itin aiškiai nutaikytas į JAV auditoriją ir derinamas su „Amerika pirmiausia“ nuostatomis Baltuosiuose rūmuose.

Ką tai reikš Europai, kurioje, ypač Vakarų ir Šiaurės šalyse, elektriniai automobiliai jau plačiai priimti, yra visai kitas klausimas. Nėra abejonių, kad „Stellantis“ retorika skirta ir Briuseliui – siekiant suburti kitus gamintojus ir išlaikyti spaudimą Europos Komisijai švelninti dekarbonizacijos terminus. Šioje kovoje „Stellantis“ jau dabar atrodo įgyjanti pranašumą.

Grįžimas į ateitį: dideli V8 benzininiai varikliai, tokie kaip 6,4 litro agregatas modelyje „Dodge Challenger SRT 392“, vėl sugrįžta į rinką.

Vis dėlto verta prisiminti, kad spartus judėjimas link nulinės emisijos transporto buvo nulemtas pačios automobilių pramonės nuodėmių.

Prieš dešimtmetį ši pramonė rodė kelią į mažesnę taršą, daug investavo į švaresnius, efektyvesnius dyzelinius ir benzininius variklius – tai buvo savotiškas pereinamasis tarpsnis, „puskelis“ iki elektrifikuotų ir visiškai nulinės emisijos transporto priemonių ateityje.

Ši kryptis staiga nutrūko kilus „dieselgate“ skandalui, kai „Volkswagen“ ir kiti gamintojai buvo pagauti apgaudinėjantys emisijų tikrintojus, klaidinantys reguliuotojus ir pateikiantys savo variklius kaip mažiau taršius bei ekonomiškesnius, nei jie buvo iš tikrųjų.

Į tai įstatymų leidėjai atsakė griežtu atpildo planu – agresyvia nauja strategija, siekiant iki 2030 metų visiškai elektrifikuoti naujų automobilių parką ir palaipsniui uždrausti vidaus degimo variklius, bent jau lengvuosiuose automobiliuose. Pramonė piktinosi, bet sutiko su paskirta „atgaila“. Beveik visi tradiciniai gamintojai paskelbė ambicingus planus šiam tikslui įgyvendinti.

Tačiau tiekimo grandinių sutrikimai ir pajamų kritimas per Covid-19 pandemiją reikšmingai sustabdė pažangą. Beveik visi tradiciniai automobilių gamintojai atsitraukė nuo ankstesnių tikslų, o kai kurių anksčiau duotų pažadų šiandien nebeįmanoma laikyti rimtais įsipareigojimais.

Vis dėlto „Stellantis“ Europoje jau nuėjo nemenką dalį elektrifikacijos kelio. Kas penktas jos parduodamas automobilis Jungtinėje Karalystėje yra visiškai elektrinis – tai iš esmės atitinka bendrą rinkos lygį. Įmonė šiek tiek atsilieka nuo kai kurių Europos konkurentų, bet yra gerokai priekyje, pavyzdžiui, Japonijos gamintojų. Modeliai „Peugeot e-208“ ir „Citroën ë-C3“ (iš esmės tai tas pats automobilis, tik su skirtingu dizainu) yra tarp penkių perkamiausių savo klasės elektrinių automobilių Europoje.

Be to, tikėdamasi teisingai nuspėti kryptį, kuria juda rinka, „Stellantis“ pasirašė reikšmingą susitarimą su Kinijos elektrinių automobilių gamintoja „Leapmotor“ – ne tik dėl mažesnių, labiau įperkamų nulinės emisijos automobilių atgabenimo į Europą, bet ir dėl jų gamybos pačioje Europoje.

Kalbant apie poveikį Jungtinei Karalystei, „Stellantis“ jau gerokai sumažino savo buvimą šioje rinkoje, kur „Vauxhall“ kadaise buvo vienas daugiausiai metų iš eilės pagal pardavimus pirmavusių prekės ženklų, tačiau tokio statuso nebeturi.

Neigiamai sureagavusi į Jungtinės Karalystės sprendimą pasitraukti iš Europos Sąjungos ir į tai, kokių padarinių tai turės visos Europos tiekimo grandinėms bei „Vauxhall Astra“ gamybai Ellesmere Porto gamykloje Česyre ir „Vivaro“ furgonų gamyklai Lutone, Bedfordšyre, „Stellantis“ netruko atsidurti atvirame konflikte su JK vyriausybe.

Įmonė nusprendė nutraukti „Astra“ gamybą ir pertvarkyti Ellesmere Porto gamyklą į mažesnių elektrinių furgonų gamybos centrą – šiam projektui panaudodama dešimtis milijonų Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojų svarų.

Nepavykus išsiderėti išimčių dėl savo JK gamybos bazės iš vyriausybės, kuri įvedė nulinės emisijos transporto priemonių kvotą ir įpareigojo gamintojus kasmet didinti parduodamų elektrinių automobilių dalį, „Stellantis“ priėmė sprendimą uždaryti Lutano komercinių transporto priemonių gamyklą. Profesinės sąjungos šį žingsnį pavadino istoriniu pramoniniu vandalizmu.

Paklaustas, ką „Stellantis“ strateginis persiorientavimas reikš likusiai jos gamybos bazei Jungtinėje Karalystėje – net jei bendrovė ją ir pristato kaip vienintelę specializuotą savo elektrinių automobilių gamyklą, – įmonės atstovas atsakė: „Ellesmere Porto atžvilgiu niekas nesikeičia.“