Pastarosiomis savaitėmis vis garsiau kalbama apie galimą naują Rusijos puolimo bangą Ukrainoje. Vakarų analitikai fiksuoja kariuomenės telkimą, technikos permetimą ir suintensyvėjusias atakas fronte. Tuo pat metu Kyjivas tvirtina, kad tokie planai jam nėra staigmena – Ukrainos žvalgyba esą nuolat stebi agresorės veiksmus.
Karas jau seniai peržengė vien karinių veiksmų ribas. Tai ir išteklių, logistikos, politinės valios bei laiko varžybos. Klausimas šiandien skamba paprastai, bet atsakymas sudėtingas: kur bus kitas Rusijos smūgis – ir ar jis gali pakeisti karo eigą?
„Kitas Rusijos taikinys“ – Rytai ir Pietūs
Vokietijos televizijos kanalas „Die Welt“ pranešė, kad Rusija telkia dideles pajėgas prie rytinių ir pietinių Ukrainos sienų. Analitikų vertinimu, Maskva siekia pasirengti platesnio masto puolimui vėlyvą pavasarį, kad iki galimų derybų turėtų stipresnes pozicijas fronte.
Pagrindinis dėmesys, anot vertinimų, krypsta į Donecko sritį – ypač Slovjansko ir Kramatorsko kryptis. Šie miestai laikomi strategiškai svarbiais logistikos ir gynybos mazgais. Jų užėmimas leistų Rusijai įtvirtinti kontrolę didesnėje Donbaso dalyje ir sustiprinti politinį naratyvą apie „regiono išlaisvinimą“.
Kita kryptis – Zaporižios regionas ir Orichivas. Karinių ekspertų teigimu, smūgis čia galėtų būti naudojamas kaip dėmesio nukreipimo operacija, siekiant ištempti Ukrainos gynybines pajėgas ir priversti jas skaidyti rezervus.
Maskvos tikslas – ne tik teritorija
Jungtinės Karalystės gynybos ministerija savo reguliariose ataskaitose pažymi, kad Rusija siekia ne vien teritorinių laimėjimų, bet ir politinio efekto – parodyti progresą vidaus auditorijai bei spausti Ukrainą ir Vakarus deryboms palankesnėmis sąlygomis.
Tuo metu JAV Karo studijų institutas (Institute for the Study of War) yra ne kartą pabrėžęs, kad Rusijos pajėgų puolamasis potencialas ribojamas didelių nuostolių, amunicijos stokos ir logistikos problemų. Nors Maskva mobilizavo šimtus tūkstančių karių, jų pasirengimo ir aprūpinimo kokybė išlieka netolygi.
Be to, NATO generalinis sekretorius ne kartą yra akcentavęs, kad Rusijos ekonomika vis labiau orientuojama į karo režimą, tačiau tai ilgainiui gali silpninti kitus sektorius ir didinti priklausomybę nuo partnerių, tokių kaip Iranas ar Šiaurės Korėja, tiekiant amuniciją bei ginkluotę.
Kaip Ukraina bando sužlugdyti planus
Ukrainos kariuomenė pastaraisiais mėnesiais stiprina gynybines linijas Rytų ir Pietų kryptimis. Intensyviai naudojami bepiločiai orlaiviai, artilerija, modernizuojamos pozicijos. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybė viešai pripažįsta, kad laukia sudėtingas laikotarpis, tačiau tvirtina turinti informacijos apie priešo judėjimą.
Ukraina taip pat taikosi į Rusijos logistiką – smogdama sandėliams, degalų bazėms, tiltams ir geležinkelio mazgams okupuotose teritorijose bei pasienyje. Tokia taktika siekiama apsunkinti puolimo operacijas dar prieš joms prasidedant.
Be to, Kyjivas stiprina oro gynybą, ypač saugodamas kritinę infrastruktūrą. Pastaraisiais mėnesiais Rusija intensyvino raketų ir dronų atakas prieš energetikos objektus, tikėdamasi išsekinti visuomenę ir priversti valdžią daryti politines nuolaidas.
Ar puolimas gali pakeisti karo eigą?
Kariniai ekspertai sutaria, kad galimas pavasario puolimas nebūtinai reiškia lūžį. Pastarųjų metų patirtis rodo, jog net didelio masto operacijos dažnai baigiasi ribotais teritoriniais laimėjimais, kainuojančiais milžiniškus žmogiškuosius ir techninius nuostolius.
Rusija siekia įgyti iniciatyvą ir diktuoti sąlygas, tačiau Ukraina, remiama Vakarų, stengiasi išlaikyti frontą, tausoti rezervus ir smogti silpniausioms priešo vietoms. Abi pusės ruošiasi ilgam išsekimo karui, kuriame svarbus ne tik fronto linijos judėjimas, bet ir ekonominis bei politinis atsparumas.
Kol kas akivaizdu viena – artėjant pavasariui, kovų intensyvumas gali išaugti. O tai reiškia, kad sprendžiamas ne tik teritorijų klausimas, bet ir platesnė saugumo architektūra Europoje.
