Dar visai neseniai petunijos buvo kone pagrindinės vasaros balkonų karalienės titulo savininkės. Tačiau sodininkų akys pamažu krypsta kitur – link paprastesnių, bet ne mažiau dekoratyvių sprendimų. 2026 metų želdinimo tendencijose vis ryškiau išsiskiria augalas, kuris kol kas dažnam dar nežinomas – tai putoklis. Ir panašu, kad jis ne šiaip sau žengia į gėlynus – jis ten tiesiog įsitaiso su visomis savo švelniomis, žemę apklojančiomis kaskadomis.
Petunija, žinoma, vis dar turi savo gerbėjų. Bet jei norisi mažiau vargo ir daugiau patikimumo, būtent putoklis tampa tuo augalu, kuris žydi be pretenzijų.
Kas iš tiesų yra putoklis?
Tai kiliminis augalas, kuris auga žemai, plačiai ir tankiai – sudarydamas švelnią žalią pagalvėlę, išmargintą, tarsi šerkšnu padengta, žiedeliais. Būtent dėl to ir gimė jo pavadinimas – žiedai primena lengvą baltą ar rausvą putą.
Putoklis (lotyniškai dažnai vadinamas Gypsophila muralis) puikiai jaučiasi tiek pakabinamuose krepšiuose, tiek tarp akmenų ar gėlyno priekyje. Jis nepuola į akis ryškiomis spalvomis, bet suteikia kompozicijai švelnumo ir vientisumo. Ypač dailiai atrodo ten, kur norisi „nutekėjimo“ per kraštus – pavyzdžiui, ant pakeltos lysvės krašto ar iš balkonų lovelio.
Auginimas – net pradedantiesiems
Tai vienas iš tų augalų, kurį galima rekomenduoti be dvejonių net tam, kuris niekada nesėjo sėklų. Putoklis nereikalauja nei specialios žemės, nei pastovaus stebėjimo. Jo sėklas galima sėti į daigyklas kovo mėnesį, bet puikiai tinka ir tiesioginis sėjimas gegužės pradžioje – kai tik praeina šalnų pavojus.
Svarbiausia – lengva ir puri dirva. Sėklos išbarstomos ties paviršiumi, vos vos užberiamos smėliu ir pridengiamos plėvele. Kaskart pravedinama ir viskas. Vėliau, kai pasirodo pirmieji lapeliai, daigus galima išskirstyti.
Kartais net geriau sėti tiesiai į nuolatinę vietą – taip išvengiama daigų streso ir užtikrinamas natūralus augimo ritmas.
Ar tai konkurentas petunijai?
Galima sakyti, kad tai tiesiog – alternatyva. Petunija traukia akį savo spalvomis, bet reikalauja nuolatinio dėmesio: ją reikia formuoti, saugoti nuo stipraus lietaus, nuolat tręšti. Ji jautri – ir tai nėra blogai, jei patinka rūpintis.
Putoklis – tarsi draugas, kuris pats žino, ką daro. Jį galima retkarčiais palieti, bet jei ir praleisite – nepyks. Saulė ar pusšešėlis – jam vis tiek. Netręšite kas savaitę? Jis vis tiek žydės. Neišskabysite žiedų? Ir nereikia – jie patys nukrenta, nesukeldami netvarkos.
Jeigu želdinate plotą, kuris nėra matomas kasdien – sodybos kampą, šlaitą, alpinariumą – putoklis yra tas variantas, kuriam tikrai nereikės skambinti per atostogas „gal palaistytum…?“.
Kur putoklis geriausiai atrodo?
Jo „stichija“ – švelnios kaskados, kabančios per kraštus, todėl idealu jį sodinti pakabinamuose induose, balkonų loveliuose ar gėlynų pakraščiuose. Taip pat puikiai įsitvirtina tarp akmenų ar net prie takų – neaukštas, bet vizualiai „apgaubiantis“ augalas.
Ypač gražiai dera su šiltais neutraliais atspalviais – medžio, terakotos, natūralaus akmens. Jei ieškote natūralesnio, labiau laukinio, bet kartu ir subtilaus efekto – putoklis būtent toks. Jis ramus, švelnus, bet paliekantis stiprų estetinį įspūdį.
Petunijos dar ilgai puoš balkonus – to niekas neneigia. Bet jei šį sezoną norisi mažiau streso ir daugiau paprasto, nekaprizingo grožio, verta pabandyti ką naujo. Kartais būtent tokie augalai, kaip putoklis, tampa atradimu, kurio paskui nebesinori atsisakyti.
