Tikriausiai daugelis tėvų mielai atiduotų viską, kad jų vaikai užaugtų saugūs, laimingi ir apsaugoti nuo pavojų. Tačiau šiais laikais vien užrakintų durų nepakanka – grėsmės per ekraną pasiekia net saugiausią vaikų kambarį. Ir būtent dėl to policija šiandien kreipiasi į tėvus – ne dėl panikos, o dėl paprasto fakto: vaikai internete susiduria su pavojais, apie kuriuos būtina kalbėti garsiai ir atvirai.
Šįkart į tėvus prabyla Druskininkų policijos bendruomenės pareigūnai. „Facebook“ jie paskelbė žinutę, kuri turėtų suvirpinti kiekvieną, kam rūpi mažojo žmogaus gerovė. Joje – ne grasinimai, ne statistika, o paprasti sakiniai, kuriuos turėtų išgirsti kiekvienas vaikas. Ir išgirsti – ne iš nepažįstamo patrulio internete, o iš savo mamos ar tėčio.
Nežinomas „draugas“ už ekrano
Vienas didžiausių šių laikų paradoksų – kaip vaikai puikiai moka naudotis technologijomis, bet dar neturi gyvenimiškos patirties atpažinti, kada kažkas ne taip. Už spalvingos profilio nuotraukos gali slėptis visai ne linksmas bendraklasis, o melagis su blogais ketinimais. Ir kai vienoje žinutėje atsiranda prašymas susitikti, siųsti nuotrauką ar papasakoti apie save – vaikas gali nesuprasti, kad čia jau – pavojus.
Pareigūnai įvardija kelis esminius dalykus, kuriuos būtina aptarti su vaikais: nepažįstamųjų žinutės, prašymai susitikti, nuotraukų siuntimas, ypač asmeninio pobūdžio, patyčios ir grasinimai socialiniuose tinkluose, netikros anketos, imituojančios vaikų bendraamžius. Kiekvienas iš šių punktų – tarsi atskira istorija, kuri gali prasidėti visai nekaltai ir baigtis skaudžiai.
Kalbėkite dabar, o ne tada, kai jau įvyko
Ne pirmą kartą pareigūnai primena – tėvų pokalbis su vaiku gali būti stipresnis nei bet kokia prevencinė priemonė. Vaikai, kurie žino, kad tėtis ar mama neišjuoks, o išklausys – dažniau ateina pasikalbėti net ir tada, kai kažkas kelia nerimą.
Vaikas turi žinoti paprastus dalykus: internete ne visi yra tokie, kokie dedasi. Ne viskas, ką nufotografuoji ar parašai, turi atsidurti viešumoje. Jei žinutė kelia nerimą – visada galima parodyti ją suaugusiajam. Ir svarbiausia – tai ne gėda. Gėda turėtų būti tam, kuris tyko, apgaudinėja, bando manipuliuoti.
Ne gąsdinimas – o buvimas šalia
Dažnai tėvai bijo išgąsdinti vaiką – todėl nutyli, nukerta „viskas gerai“ arba pasitiki tuo, kad „jis žino daugiau nei aš“. Išmanymas dar nereiškia supratimo: išmanusis telefonas vaiko rankoje neapsaugo nuo pavojų. Čia ir prasideda suaugusiųjų atsakomybė – būti ne policininku, o sąjungininku.
Druskininkų policijos žinutė – ne apie baimę, o apie rūpestį. Ji skirta ne tam, kad vaikai bijotų interneto, bet kad mokėtų jame būti saugūs. Ir tam reikia tik vieno – pokalbio. Net jei pradžioje jis bus nepatogus ar trumpas, jis gali tapti tuo pamatiniu pasitikėjimu, kuris saugos daug ilgiau nei bet kuris slaptažodis.
Tad pasinaudokite proga. Šį vakarą – gal ne prieš miegą, gal važiuojant automobilyje, o gal ramiai sėdint virtuvėje – paklauskite savo vaiko: „O tu žinotum, ką daryti, jei kažkas parašytų keistą žinutę?“ Nevertinkite, neteiskite, o tiesiog būkite šalia.
Kartais didžiausia prevencija – tai tiesiog būti žmogumi, kuris išklauso.
