Amžiams perrašyta Žemės istorija: atrastas milžiniškas senovinis ežeras pakeis net ir ateitį
Senovinis Džubos miestas, esantis užlietame Nafudo dykumos dubumyne Saudo Arabijoje, klesti ten, kur kadaise viešpatavo vanduo. Iš palydovų darytose nuotraukose ši nuošali gyvenvietė, apsupta aukštų kopų ir svilinančios kaitros, išsiskiria ryškiai žaliais apskritimais – tai netikėtai derlingo žemės ūkio gyvenimo, maitinamo slaptai slypinčiais požeminiais vandenimis, ženklas.
Džubos vieta senovinio ežero (paleoežero) dubumoje padėjo išsaugoti unikalų mikroklimatą. Netoliese stūksanti Džabal Umm Sinman kalva, iškylanti 1264 metrų aukštyje, čia atlieka itin svarbų vaidmenį. Jos siluetas su dviem „kuprelėmis“, primenantis besiilsintį kupranugarį, ir nulėmė pavadinimą, kuris verčiamas kaip „kalnas su dviem kupranugario kupromis“.
Kaip pažymima NASA Žemės observatorijos ataskaitoje, masyvi kalvos forma sukuria vadinamąjį „vėjo šešėlį“ – ji saugo miestą nuo didžiosios dalies smėlio, kurį atneša vyraujantys vakariniai ir rytiniai dykumų vėjai.
Įdomu tai, kad šis natūralus barjeras prisidėjo ir prie žemės ūkio plėtros. Didžioji dalis šiuolaikinio ūkininkavimo regione paremta ratiniu drėkinimu – taip susidaro būdingi apskriti laukai, matomi net iš orbitos. Požeminis vandeningasis horizontas leidžia gyvenvietei gauti vandens net ir itin sausringoje zonoje.
Senųjų dykumos gyventojų reliktai
Be žemės ūkio svarbos, Džuba yra ir viena turtingiausių archeologinių zonų Saudo Arabijoje. Ant uolėtų Džabal Umm Sinman kalvos papėdžių išsimėtę apie 5500 įrašų ir 2000 gyvūnų atvaizdų. Tarp jų – leopardai, strutiai ir daugiau kaip 1000 kupranugarių vaizdų. Manoma, kad šie piešiniai datuojami bent 10 000 metų.
„Ši vietovė, tikėtina, buvo tarpinis taškas senoviniams žmonėms, nes čia nuolat buvo vandens – jis išsilaikė dar ilgai po to, kai kiti ežerai Arabijos pusiasalyje išdžiūvo maždaug prieš 5000 metų.
Silpnai matomi keliai, fiksuojami palydovinėse nuotraukose, tikriausiai sutampa su takais, kuriais naudojosi šie keliautojai. Jų palikimas, iškaltas akmenyje, yra UNESCO pasaulio paveldo objekto dalis; šis objektas apima ir kitus uolų piešinių kompleksus netoli Šuvajmiso.“
Džubos kraštovaizdis įamžino Žemės istorijos tarpsnį, kai Arabijos pusiasalis buvo gerokai žalesnis nei šiandien. Keičiantis klimatui ir plintant dykumėjimui, dauguma gėlo vandens ežerų regione išnyko
„Džubos ežeras buvo vienas iš gėlo vandens šaltinių tinklo tuomet gerokai drėgnesnėmis sąlygomis. Net ir regionui sausėjant, Džubos ežeras, tikėtina, dar kurį laiką išlaikė gėlą vandenį dėl savo padėties tarp kopų, kurios papildydavo požeminius vandenis“, – pažymi Žemės observatorija.
Tokios vietovės egzistavimas patvirtina vis gausėjančius tyrimus apie senovinius žmonių migracijos kelius. Manoma, kad vandeniu turtingi atraminiai taškai, tokie kaip Džuba, galėjo atlikti pagrindinį vaidmenį ankstyvųjų žmonių populiacijų judėjime per sausringas teritorijas.
