Šokiruojanti tiesa: kodėl tūkstančiai lietuvių talentų su prestižiniais diplomais bėga iš Lietuvos?
Lietuva jau ne vienerius metus aktyviai konkuruoja dėl tarptautinių studentų. Universitetai sėkmingai pritraukia jaunuolius iš Azijos, Afrikos, Rytų Europos ir kitų regionų – jie čia studijuoja, įgyja kvalifikaciją, susipažįsta su vietos rinka.
Tačiau verslui šis potencialas dažnai taip ir netampa realia nauda: baigę studijas, didžioji dalis užsienio absolventų Lietuvą palieka.
„Dažnai manome, kad tai – tik asmeninis pasirinkimas: geresnis atlyginimas ar platesnės galimybės kitur. Vis dėlto realybė gerokai sudėtingesnė“, – sako Mykolo Romerio universiteto (MRU) vadybos mokslo krypties daktarė Mantė Gasiūnaitė-Binkienė.
Savo disertacijoje ji analizuoja, kodėl šalis, gana sėkmingai pritraukianti užsienio studentus, vis dar sunkiai sukuria sistemą, kuri leistų jiems po studijų likti Lietuvoje – įsidarbinti, kurti karjerą ir prisidėti prie ekonomikos augimo.
Darbdavių dilema
Užsienio absolventai dažnai įvardijami kaip viena perspektyviausių talentų grupių darbo rinkai. Jie jau yra Lietuvoje, turi vietinį diplomą, dažnai puikiai kalba angliškai, o dalis – ir lietuviškai. Tarptautinėje praktikoje tokie specialistai vadinami „žemai kabančiais vaisiais“, nes jų integracija paprastai reikalauja mažiau papildomų investicijų nei naujų darbuotojų pritraukimas iš užsienio.
Vis dėlto Lietuvoje šis potencialas išnaudojamas tik fragmentiškai. Pasak dr. Mantės Gasiūnaitės-Binkienės, pereinamasis laikotarpis nuo studijų prie darbo dažnai tampa kritiniu tašku.
Tyrimas atskleidžia, kad dalis darbdavių vengia samdyti užsienio absolventus ne dėl jų kompetencijų stokos, o dėl neapibrėžtumo. Įmonėms trūksta aiškios informacijos apie leidimus gyventi ir dirbti, procedūrų trukmę, atsakomybes ir galimas rizikas.
Tuo pat metu tarptautinės įmonės, turinčios daugiau patirties ir vidinių resursų, dažniau įdarbina užsieniečius. Tai rodo, kad problema slypi ne talentų pasiūloje, o sistemos aiškume ir koordinacijoje.
Sistema, kuri veikia atskirai
Mokslininkė pabrėžia, kad užsienio absolventų integracija į darbo rinką yra tarpsektorinis klausimas. Universitetai teikia karjeros konsultacijas ir integracines paslaugas, migracijos institucijos sprendžia leidimų klausimus, o darbdaviai ieško darbuotojų. Tačiau šios grandys dažnai veikia atskirai, be nuoseklaus bendradarbiavimo.
Ypač sudėtinga situacija regionuose, kur darbo jėgos trūkumas yra didžiausias, tačiau stinga institucinio palaikymo ir tarpininkavimo tarp savivaldos, darbdavių, švietimo įstaigų ir tyrėjų.
Dr. Mantės Gasiūnaitės-Binkienės nuomone, sėkminga užsienio absolventų integracija turėtų būti vertinama kaip ekonominė investicija. Likę dirbti Lietuvoje specialistai kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius, prisideda prie inovacijų ir padeda spręsti struktūrinį darbo jėgos trūkumą.
Būtent čia disertacijoje ir identifikuojama esminė problema – dažnai kiekviena institucija mato tik „savo problemos lauką“ ir neturi veiksmingų mechanizmų dirbti kartu. Pasak mokslininkės, užsienio absolventų karjera nesusiformuoja savaime. Ji gimsta trijų lygmenų sąveikoje: paties absolvento sprendimų ir kompetencijų, organizacijų – universitetų ir darbdavių – veiksmų bei politinės ir institucinės aplinkos, kuri nustato bendras taisykles ir integracijos sąlygas.
Disertacijoje pasiūlytas suinteresuotųjų šalių įtraukties valdymo modelis leidžia šią fragmentaciją vertinti kaip valdomą procesą ir pereiti nuo pavienių iniciatyvų prie koordinuoto, ilgalaikio požiūrio.
Pasak dr. Mantės Gasiūnaitės-Binkienės, kova dėl talentų ateityje tik stiprės. Šalys, kurios sugebės ne tik pritraukti studentus, bet ir sudaryti jiems sąlygas likti darbo rinkoje, įgis ilgalaikį konkurencinį pranašumą.
