Ar Lietuva dar spės? Ši šalis iš skurdžiausios Europos kampo virto milijardierių rojumi

Nuo tarptautinių krovinių vežimo vairuotojų iki statybų ir paslaugų sektoriaus darbuotojų – darbo migrantai Lietuvoje jau tapo neatsiejama darbo rinkos dalimi. Vis dažniau keliami klausimai ne tik apie tai, kaip pritraukti darbuotojų, bet ir kaip užtikrinti, kad atvykę užsieniečiai galėtų sėkmingai įsitvirtinti ir integruotis.

Šiuos klausimus dar labiau aktualizuoja nuo 2026 metų įsigaliosianti prievolė aptarnavimo sektoriuje dirbantiems užsieniečiams mokėti lietuvių kalbą bent baziniu lygiu. Ieškant sprendimų, vis dažniau atsigręžiama į kitų Europos šalių patirtį, kuriose taikomos įvairios migracijos ir integracijos gerosios praktikos.

Darbo migrantai Lietuvoje: kas jie?

Lietuvoje gyvena apie 217 tūkst. užsieniečių, beveik pusė jų atvyko dirbti. Dauguma darbo migrantų užima vidutinės ir žemesnės kvalifikacijos darbo vietas. Populiariausia profesija – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojai, sudarantys beveik 67 proc. visų darbo migrantų. Taip pat itin paklausūs suvirintojai, betonuotojai, tinkuotojai, elektrikai ir virėjai.

Tokia darbuotojų struktūra reiškia, kad Lietuvai tenka spręsti ne tik darbo jėgos trūkumo, bet ir atvykstančiųjų įdarbinimo bei integracijos klausimus. Šiame kontekste vis dažniau žvelgiama į kitų Europos šalių patirtį. Viena iš jų – Airija, kur per pastaruosius du dešimtmečius darbo migracija tapo neatsiejama ekonomikos dalimi, o migrantų įtraukimas į darbo rinką grindžiamas aiškia, diferencijuota leidimų sistema.

Airija – palyginti nauja imigracijos šalis

Vilniuje vykusioje Europos migracijos tinklo (European Migration Network, EMN) konferencijoje Airijos EMN nacionalinio kontaktinio punkto migracijos politikos pareigūnė Ada Sophia Hahn pabrėžė, kad Airija dažnai vadinama nauja imigracijos šalimi, nes čia imigracija pradėjo formuotis palyginti neseniai.

„Kitaip nei daugelyje Europos Sąjungos šalių, stabili imigracija Airijoje atsirado tik 1990-ųjų pabaigoje. Tačiau per kelis dešimtmečius migracija tapo struktūrine ekonomikos dalimi. Migracijos mastai visada labai aiškiai atspindėjo ekonomikos ciklus – augo pakilimo metu ir smuko per krizes. Įdomu tai, kad naujausio imigracijos srauto nacionalinė sudėtis ir demografinės charakteristikos gerokai skiriasi nuo imigracijos, kurią Airija patyrė prieš penkiolika ar dvidešimt metų“, – teigė A. S. Hahn.

Pasak jos, jei 2004–2007 m. į Airiją daugiausia atvykdavo ES piliečiai iš Rytų Europos, šiandien daugiau nei pusė naujų imigrantų atvyksta iš trečiųjų šalių, o darbo leidimai sudaro apie ketvirtadalį visų imigracijos srautų.

Airijos darbo migracijos politika: papildomumo principas

Šiuo metu Airijos darbo migracijos politika grindžiama aiškiu papildomumo principu: darbuotojai iš trečiųjų šalių gali būti įdarbinami tik tais atvejais, kai reikalingų įgūdžių neįmanoma rasti vietinėje ar ES darbo rinkoje.

Darbdaviai, įdarbinantys darbuotojus iš už Europos ekonominės erdvės ribų, privalo laikytis valstybės nustatytų reikalavimų. Tarp jų – darbo rinkos poreikio testas, trūkstamų profesijų sąrašai, taip pat kvotos tam tikroms žemos ir vidutinės kvalifikacijos pareigoms. Be to, įmonėms taikoma vadinamoji 50:50 taisyklė: darbdaviai gali samdyti darbuotojus iš užsienio tik tuo atveju, jei ne mažiau kaip 50 proc. jų darbuotojų yra Airijos arba kitų ES šalių piliečiai.

„Darbo migracija Airijoje nėra skirta pakeisti vietos darbuotojus. Ilgalaikis nacionalinės politikos tikslas – kurti aukštos kvalifikacijos darbo vietas šalies gyventojams ir skatinti jų įtraukimą į darbo rinką. Migracijos keliai turi būti naudojami tik tais atvejais, kai struktūriškai ar laikinai trūksta tam tikrų kompetencijų ar įgūdžių. Tokiu būdu darbo jėgos migracija, naudojama kaip tikslinga priemonė spręsti konkrečias darbo jėgos trūkumo problemas trumpuoju laikotarpiu, sudaro tik dalį bendro Airijos atsako į nepatenkintą darbo jėgos paklausą“, – pabrėžė A. S. Hahn.

Diferencijuota leidimų sistema ir integracija

Šis požiūris atsispindi ir Airijos leidimų sistemoje, kuri aiškiai skiria leidimus aukštos kvalifikacijos, paklausių specialistų darbuotojams ir darbuotojams, turintiems bendresnių įgūdžių. Skirtingos leidimų kategorijos suteikia nevienodą teisių apimtį – taip skatinamas ilgalaikis ypač paklausių, trūkstamų profesijų darbuotojų įsikūrimas šalyje.

Tokiems specialistams suteikiama palankesnė teisė į šeimos susijungimą ir nuolatinį gyvenimą Airijoje. Įdomu tai, kad šiuo metu darbo leidimų turėtojams Airijoje nėra taikomas privalomas kalbos mokėjimo reikalavimas.

Darbo rinka Lietuvoje vis dar diktuoja sąlygas

Lietuvoje iki 2025 metų veikė sistema, kuri savo logika buvo artima Airijos modeliui – valstybė sudarydavo trūkstamų profesijų sąrašus ir pagal juos formuodavo darbo migracijos srautus. Tačiau pastaraisiais metais šis požiūris pasikeitė: Lietuva atsisakė trūkstamų profesijų sąrašų ir darbo rinkos atitikties vertinimo, o darbo migracijos reguliavimą perorientavo į bendrą metinę kvotą ir griežtesnę darbdavių kontrolę.

„Iki reformos valstybė aiškiai identifikuodavo, kokių darbuotojų trūksta, ir pagal tai nukreipdavo darbo migraciją. Nuo 2025 metų sprendimą, kokių darbuotojų reikia, iš esmės palikome darbo rinkai, patys ribodami tik bendrą migracijos mastą ir stiprindami darbdavių patikros mechanizmus“, – sako EMN Lietuvoje vadovas Vytautas Ežerskis.

Pasak jo, tokia sistema sumažino administracinę naštą ir leido darbdaviams greičiau reaguoti į realius poreikius, tačiau kartu susilpnino valstybės vaidmenį kryptingai formuojant darbo migracijos politiką.

Aukštos ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojų atskirtis

Kaip ir Airijoje, Lietuvoje aiškiai išskiriami aukštos kvalifikacijos darbuotojai, nors tai daroma kitomis priemonėmis. Formaliu požiūriu visi darbo migrantai turi tą patį leidimą laikinai gyventi, tačiau praktikoje jų teisės skiriasi.

„Aukštos kvalifikacijos darbuotojai, ypač ES mėlynosios kortelės turėtojai, turi stabilesnę padėtį – jiems netaikoma kvota, jie gali laisviau keisti darbdavį ir greičiau atsivežti šeimą. Tuo metu vidutinės ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojai išlieka daug labiau priklausomi nuo nenutrūkstančių darbo santykių“, – pabrėžia V. Ežerskis.

Nors reguliavimo modeliai skiriasi, darbo rinkos poreikiai Airijoje ir Lietuvoje panašūs. Abiejose šalyse didžiausias darbuotojų trūkumas fiksuojamas vidutinės ir žemesnės kvalifikacijos profesijose – nuo gamybos ir statybų iki transporto, prekybos ir paslaugų sektorių.

Airijoje šių profesijų dalis pastaraisiais metais auga, o Lietuvoje ji jau kurį laiką išlieka struktūriškai dominuojanti.

„Apie 73 proc. visų laisvų darbo vietų Lietuvoje tenka vidutinės kvalifikacijos grandžiai, o aukštos kvalifikacijos leidimai sudaro mažesnę dalį visos darbo migracijos. Tai rodo, kad realūs darbo rinkos poreikiai dažnai skiriasi nuo išsikeltų prioritetų“, – pažymi V. Ežerskis.

Pamokos Lietuvai: kryptingumas ir nuspėjamumas

Migracijos ekspertų teigimu, pagrindinė Airijos pamoka Lietuvai – ne konkrečių priemonių kopijavimas, o aiški visa sistemos logika. Pasak A. S. Hahn, aiškiai apibrėžtos leidimų kategorijos ir su jomis susijusios teisės suteikia migrantams aiškumą dėl jų teisių ir pareigų, leidžia planuoti ateitį ir skatina ilgalaikę integraciją.

EMN Lietuvoje vadovas V. Ežerskis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos sistema po 2025 metų tapo lankstesnė, tačiau kartu prarado dalį strateginio kryptingumo.

„Airijos pavyzdys parodo, kad valstybė gali ne tik kontroliuoti srautus, bet ir formuoti, kokių įgūdžių ir kokių darbuotojų siekiama ilguoju laikotarpiu. Būtent šis ryšys tarp darbo migracijos ir integracijos politikos Lietuvoje dar tik formuojasi“, – apibendrina jis.

Europos migracijos tinklas (EMN) – tai EMN valstybių narių, stebėtojo statusą turinčių šalių ir Europos Komisijos tinklas, skirtas rinkti, analizuoti ir dalintis naujausia, objektyvia ir palyginama informacija migracijos bei prieglobsčio srityje. Projektą finansuoja ES Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas (2021–2027 m.).