Nuotraukos internete – šiltos, jaukios, pripildytos meilės ir prisiminimų. Tokios mintys dažnai lydi senjorus, kai jie dalijasi savo anūkų ar šeimos nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Tačiau tai, kas atrodo nekaltai ir nuoširdžiai, kai kada gali virsti nemalonia situacija – net teisiniu ginču.
Dažnas socialinių tinklų naudotojas žino – reikia saugoti vaikus. Ne visi, deja, įsigilina, ką tai iš tiesų reiškia. Kartais net nuoširdžiausia meilė anūkui gali įžeisti jo teisę į privatumą, o senelių džiaugsmas – tapti teismo byla.
Džiaugsmas anūkais gali atsisukti prieš tave
Skaitmeninės etikos centro bendraįkūrėja Renata Gaudinskaitė primena svarbų dalyką – skaitmeninis pasaulis neturi sienų. Vienoje šalyje galiojantys įpročiai kitur gali būti pažeidimas. Ir kai kalba eina apie vaikus, jų teisės dažnai yra virš suaugusiųjų „gerų ketinimų“.
Vakarų Europoje jau pasitaikė bylų, kai anūkai ar jų tėvai kreipėsi į teismą dėl be sutikimo paskelbtų nuotraukų. Kai kurie vaikai, paaugę ar jau suaugę, paprašė pašalinti nuotraukas, kurios jiems buvo nepriimtinos. Atsisakius tai padaryti, kilo ginčai, kurie baigėsi vaikų naudai – nes tai jų duomenys, jų įvaizdis, jų skaitmeninė tapatybė.
Ir būtent tą tapatybę dažnai suformuoja ne patys vaikai, o tėvai ar seneliai – dar tada, kai mažieji net nesuvokia, kad yra fotografuojami. Tai reiškia, kad internete vaikų duomenų istorija prasideda net be jų žinios.
Tūkstantis nuotraukų iki penkerių metų
R.Gaudinskaitė paminėjo ir „sharenting“ reiškinį – tai įprotis dalintis vaikų gyvenimu internete. Skaičiuojama, kad iki penkerių metų amžiaus apie vaiką jau būna internete paskelbta vidutiniškai tūkstantis nuotraukų. Ir tai dar nereiškia, kad jos visos saugios.
Dalis nuotraukų – atrodytų – visai nekaltos. Bet jos gali atskleisti daug: kur gyvena šeima, kokiuose darželiuose lankosi, su kuo bendrauja, kas yra artimieji. Kuo daugiau detalių, tuo aiškesnė žmogaus tapatybė. Tai tampa rizika ne tik privatumui, bet ir tapatybės vagystei.
Be to, vyresnio amžiaus žmonės neretai skelbia ir jautresnę informaciją apie save – pavyzdžiui, medicininius tyrimus, pažymėjimų kopijas, nuotraukas iš gydymo įstaigų. Visa tai – vertinga informacija tiems, kurie ieško būdų pasipelnyti iš kitų neatsargumo.
Prisiminimai – ne „Facebook“ archyvas
Daugelis senjorų socialinius tinklus traktuoja kaip skaitmeninę dienoraščio versiją – vietą, kur norisi viską išsaugoti: vaikų augimą, šventes, svarbius įvykius. Tačiau reikia nepamiršti, kad platformos nepriklauso vartotojui. Vieną dieną informacija gali išnykti, būti pasisavinta ar panaudota ne taip, kaip tikėtasi.
Todėl skaitmeninės etikos ekspertė pataria – dalinkitės atsargiai. Niekuomet neskelbkite asmens dokumentų, medicininių duomenų, adresų ar kitų tapatybę identifikuojančių ženklų. O jei kyla abejonių – pasitarkite su artimaisiais.
Patarimai, kurie gali išgelbėti
Jeigu kyla klausimų, kaip elgtis saugiai, verta apsilankyti „Skaitmeninės etikos centro“ ar Ryšių reguliavimo tarnybos svetainėse. Ten pateikiama informacija, skirta ir senjorams, ir jų artimiesiems.
Tačiau svarbiausia – nebūti vieniems šiame skaitmeniniame pasaulyje. Kviesti pagalbą iš vaikų, anūkų ar net kaimynų – ne silpnumo ženklas, o protingas sprendimas. Socialiniai tinklai neturi būti spąstai – jie gali būti naudingi, jei naudojami atsakingai.
