NASA prognozuoja, kad pirmieji žmonės į Marsą galėtų nusileisti maždaug 2035 metais. Tačiau didžiausias iššūkis slypi ne pačiame skrydyje, o tame, ar šioje atšiaurioje planetoje įmanoma išgyventi ilgiau nei kelias savaites ir paversti ją antraisiais namais.
Marso vizijos žmonių vaizduotę žavi daugiau kaip šimtmetį. Dar XIX amžiuje astronomai piešė Raudonosios planetos žemėlapius, tikėdamiesi rasti kanalus ir civilizaciją. Viltis sugriuvo 7-ajame dešimtmetyje, kai pirmosios „Mariner“ misijos atsiuntė nuotraukas iš negyvos, kraterių nusėtos dykumos. Vis dėlto klausimas, ar kada nors ten galėtume gyventi, tik sustiprėjo.
Marsą primenančios Žemės dykumos
Astrobiologai šiandien tyrinėja vadinamuosius Marso analogus Žemėje – itin sausas, druskingas dykumas ir senų ežerų dubenis. Tokiose vietose randama ekstremofilų – mikrobų, galinčių išgyventi be deguonies, esant šalčiui, sausrai ir nuodingoms druskoms.
Vienas svarbiausių tikslų – ištirti mikrobų gebėjimą susidoroti su perchloratais. Tai junginiai, kurių daug aptikta Marso grunte ir lede ir kurie žmonėms yra nuodingi. Pasak astrobiologės Kenndos Lynch, suprasdami, kaip mikroorganizmai skaidytų perchloratus, galėtume panaudoti juos vietinių vandens išteklių „detoksikacijai“ ir taip sumažinti krovinių, kuriuos tektų atsivežti iš Žemės, kiekį.
Fizinis ir psichologinis išlikimas
Marso atmosfera apie 99 proc. retesnė nei Žemės, todėl atviroje aplinkoje žmogaus kūno skysčiai imtų virti, nors temperatūra būtų žemesnė nei kūno. Prie to prisideda itin žema vidutinė temperatūra, siekianti apie minus 60 laipsnių pagal Celsijų, ir beveik nėra kvėpuoti tinkamo deguonies.
Trumpalaikį išlikimą, NASA mokslininko Chriso McKayo teigimu, teoriškai užtikrintų hermetiški moduliai ir skafandrai. Tačiau ilgalaikėmis sąlygomis pavojingiausia gali būti ne radiacija ar šalčiai, o patys žmonės. Tai parodė eksperimentas „Biosfera 2“, kurio metu aštuoni savanoriai dvejus metus gyveno nuo išorės izoliuotoje sistemoje.
Projekto dalyvė Jane Poynter prisiminė, kad komanda greitai suskilo į dvi stovyklas ir ėmė kovoti ne tik dėl išteklių, bet ir dėl sprendimų priėmimo. „Supratome, kad izoliuotose misijose psichologinė būsena yra tokia pat svarbi kaip oras ir vanduo“, – sakė ji.
NASA ir Rusijos kosmoso agentūra jau rengia detalias instrukcijas, kaip elgtis su psichozės ar agresijos protrūkiais kosmose. Tai rodo, kad planuojant keliones į Marsą psichologinis pasirengimas tampa ne mažiau svarbus nei inžineriniai sprendimai.
Terraformavimas – vizija keliems šimtmečiams
Viena iš drąsiausių idėjų – terraformingas, kai Marsas ilgainiui būtų paverstas labiau į Žemę panašia planeta. Siūloma dirbtinai sukurti magnetinį skydą nuo Saulės vėjų, į atmosferą išlaisvinti šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir galiausiai įsodinti mikrobus, gaminančius deguonį.
Chrisas McKayus pabrėžia, kad teoriškai suprantame, kaip šildyti planetas, tačiau nežinome, ar Marse yra pakankamai anglies dvideginio, vandens ir azoto pilnavertei biosferai. Todėl, anot jo, tik misijos į vietą leis atsakyti, ar Marsas gali tapti ilgalaikiais žmonijos namais.
Nors kelias iki nuolatinės kolonijos atrodo ilgas, pats bandymas gali tapti žingsniu platesnėje gyvybės išlikimo istorijoje. Šiuo metu žmonija yra vienintelė žinoma rūšis, galinti sąmoningai perkelti gyvybę tarp planetų – ir Marsas greičiausiai bus pirmasis šio bandymo laukas.
