Verksmas dažnai atrodo kaip grynai asmeninis dalykas: vieni pravirksta kelis kartus per savaitę, kiti – vos kelis kartus per metus. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad ašaros yra ir evoliucinis signalas, ir subtili socialinė kalba, padedanti mums išgyventi bei palaikyti ryšį su kitais.
Kaip veikia mūsų ašarų sistema?
Ašaras gamina vadinamoji ašarų liauka, esanti viršutinėje išorinėje akiduobės dalyje. Skystis teka per akies paviršių, nuplauna dirgiklius, o mirksėjimas jį nukreipia į mažyčius kanalėlius vidiniame akies kampe.
Per šiuos kanalėlius ašaros nuteka į nosies ertmę, todėl verkiant pradeda bėgti nosis. Kai ašarų pagaminama daugiau, nei sistema pajėgia nusausinti, jos ima tekėti skruostais – taip ir matome verksmą.
Tokį ašarų aparatą turi daugelis sausumos žinduolių, tačiau žmonės išsiskiria tuo, kad ašaros pas mus siejamos ne tik su fiziniu dirginimu, bet ir su emocijomis.
Emocinės ašaros – evoliucinis signalas
Olandų psichologas Adas Vingerhoetsas, laikomas vienu didžiausių verksmo tyrėjų, pabrėžia, kad emocinės ašaros greičiausiai kilo iš kūdikių pagalbos šauksmo. Paprastai kūdikiai traukia tėvų dėmesį rėkdami, tačiau drėgančios akys tapo papildomu, tyliai matomu signalu.
„Ašaros veide kūdikiui suteikė pranašumą: jos traukė globėjų žvilgsnį net tada, kai balsas nutildavo“, – aiškina Vingerhoetsas. Šis mechanizmas, kartu su ilga žmogaus vaikyste ir priklausomybe nuo suaugusiųjų, galėjo lemti, kad verksmas išliko ir suaugus.
Suaugusio žmogaus ašaros dažnai yra pagalbos, pažeidžiamumo ir noro būti suprastam ženklas – net jei nieko garsiai neprašome.
Ar verksmas iš tiesų gydo?
Kasdienėje kalboje neretai sakome, kad „išsiverkti sveika“. Klinikinė psichologė Meena Dasari atkreipia dėmesį, kad verksmas gali būti naudingas, jei nėra vienintelis būdas tvarkytis su jausmais.
„Verksmas padeda išreikšti emocijas ir nusiraminti, bet svarbu, kad po to sektų kitos įveikos strategijos – pokalbis, sprendimų paieška, poilsis“, – sakė Dasari. Tyrimai rodo, kad nevyksta jokio stebuklingo „toksinų išplovimo“ – svarbiausia psichologinė, o ne fiziologinė iškrova.
Įdomu ir tai, kad žmonės, kurie beveik niekada neverkia, paprastai nesiskiria nei savo psichikos sveikata, nei depresijos ar nerimo lygiu nuo tų, kurie verkia dažniau.
Kai ašaros užkrečia ir kyla iš džiaugsmo
Dalis žmonių ypač lengvai pravirksta pamatę kitą verkiantį žmogų. Empatijos tyrimai rodo, kad moterys ir mergaitės vidutiniškai dažniau verkia ir aukščiau įvertina savo jautrumą kitų emocijoms.
Yra ir pozityvus verksmas – ašaros kyla matant gerumo gestus, netikėtą susitaikymą ar artimųjų susitikimą po ilgo laiko. Norvegų ir kitų šalių mokslininkų grupė šį jausmą vadina „kama muta“, arba „būti sujaudintam meilės“.
Tokios ašaros dažniausiai pasirodo, kai per akimirką sustiprėja artumo jausmas: kai suprantame, kad esame svarbūs kitiems, ar matome, kaip stiprėja bendruomenės ryšiai. Tai tarsi netikėta artumo banga, išmušanti iš vėžių.
Laisvė verkti ir visuomenės kultūra
Tarptautiniai tyrimai atskleidžia dar vieną paradoksą: daugiau verkia ne tos šalys, kuriose žmonės gyvena sunkiau, o labiau pasiturinčios, demokratiškesnės visuomenės. Ten, kur daugiau pilietinių teisių ir individualizmo, dažniau leidžiama atvirai rodyti jausmus.
Tai rodo, kad verksmo dažnis labiau susijęs su emocinės išraiškos laisve, o ne vien su objektyviu skausmo ar neteisybės kiekiu. Ašaros tampa ne tik pagalbos šauksmu, bet ir tylia žinute: „Man tai svarbu“ – tiek kitiems, tiek mums patiems.
