Genetinis embrionų tikrinimas iš pažangios medicinos priemonės tyliai virsta kasdieniu pasirinkimu vis daugiau porų, kurios laukia vaikų pagal pagalbinio apvaisinimo programas. Kartu auga ir spaudimas: jei yra būdas sumažinti būsimo vaiko ligų riziką, ar tėvai neprivalo juo pasinaudoti?
Būtent taip klausia viena skaitytoja amerikiečių žurnalistės Sigal Samuel etikos skiltyje. Jos klausimas – „ką tėvai skolingi savo vaikui?“ – akimirksniu peržengia medicinos kabineto ribas.
Kas yra embrionų atranka?
Tradicinis PGTA tyrimas atliekamas jau nuo devintojo dešimtmečio pabaigos. Jis leidžia atrinkti embrionus, kuriems būdingi sunkūs chromosomų sutrikimai, pavyzdžiui, Dauno sindromas, ir nustatyti biologinę lytį. Daugelyje klinikų tai tampa beveik savaime suprantamu žingsniu.
Naujausia tendencija – poligeniniai testai. Jie vertina tūkstančių genų derinius ir sudaro statistinį profilį: didesnė ar mažesnė rizika susirgti diabetu, krūties vėžiu, depresija, taip pat tikėtinas ūgis ar net intelekto koeficientas. Embrionai lyginami tarpusavyje, o tėvams pateikiamos lentelės su skaičiais ir procentais.
Tačiau šie procentai dažnai klaidina. 12 proc. mažesnė diabeto rizika nereiškia, kad vaikas jo negaus – galbūt liga prasidės vėliau arba pasireikš lengvesne forma. Psichikos sutrikimų ir intelekto atveju neapibrėžtumo dar daugiau, nes stipriai veikia aplinka, auklėjimas, socialinės sąlygos.
Ar privaloma rinktis „geriausią“ vaiką?
Poligeniniai testai kol kas labai brangūs. Vieno embriono patikra gali kainuoti apie 2 300 eurų, tad dešimties embrionų analizė viršytų 23 000 eurų. Tai kelia socialinio teisingumo klausimą: ar turtingi tėvai įgis genetinį pranašumą, o likusieji bus verčiami rizikuoti arba skolintis vien tam, kad „neatsiliktų“?
Samuel pabrėžia ir vadinamąją netiesioginę prievartą. Kai tokios technologijos tampa plačiai prieinamos ir socialiai priimtinos, tėvai, jų atsisakantys, ima jausti kaltę ir baimę, kad vaikui sąmoningai „nepadėjo“. Šią baimę neretai sustiprina privačios įmonės, uždirbančios iš testų pardavimo.
„Kai įmonės klausia: o kas, jei galėjote sustabdyti ligą, bet to nepadarėte, jos išnaudoja jautriausias būsimo tėvų kaltės stygas“, – sako Samuel.
Ji siūlo kitą požiūrį – vadinamąjį „pakankamai gero“ (angl. satisficing) pasirinkimą. Verta naudoti genetiką, kai kalbama apie itin sunkius, gyvybei grėsmingus sutrikimus, tokius kaip Tei-Sakso liga. Tačiau bandymas optimizuoti kiekvieną būsimo žmogaus savybę – ūgį, intelektą, polinkį į nerimą – lengvai virsta eugenika.
Humili ir ribos nežinant, kas yra „gera“
Šių technologijų etinės ribos ypač ryškios, kalbant apie psichikos sutrikimus ar Dauno sindromą. Daugelis žmonių, gyvenančių su šiais sutrikimais, ir jų tėvai liudija, kad, nepaisant sunkumų, jų gyvenimai gali būti pilnaverčiai ir prasmingi. Tokie liudijimai verčia klausti, ar visuomenė net per greitai nusprendė, kokias patirtis verta „atmesti“.
„Žmonija dar nesutarė, kas yra gera gyvybė, – primena Samuel. – Jei patys esame pasimetę, sunku sąžiningai nuspręsti, kokį vaiką turėtume pasirinkti.“
Todėl, nors genetiniai testai gali būti galingas įrankis vengti didelio skausmo, jie neturėtų paversti vaikų projektiniais produktais, kuriuos siekiama optimizuoti iki tobulybės. Tėvų pareiga, anot daugelio etikų, – ne sukurti „supervaiką“, o suteikti pakankamai saugias ir mylinčias sąlygas žmogui augti, nepaisant jo genų kombinacijos.
