Vis daugiau vartotojų pastebi, kad nauji daiktai – nuo apatinių drabužių iki skalbyklių ar telefonų – tarnauja trumpiau nei prieš dešimtmetį. Atrodo, kad kokybė lėtai slysta žemyn, nors kainos dažnai beveik nesikeičia.
Šį jausmą patvirtina ne tik asmeninės istorijos, bet ir statistika: perkame daugiau, naudojame trumpiau, o atliekų kalnas auga.
Kaip pasikeitė daiktų kūrimas?
Kurdami bet kokį gaminį, gamintojai derina tris dalykus: funkcionalumą, išvaizdą ir gamybos paprastumą bei kainą. Ilgą laiką ši pusiausvyra buvo gana stabili, tačiau masinė gamyba ir elektroninė prekyba ją iškreipė.
Anksčiau pirkėjas švarką siūdindavosi pas siuvėją, vėliau rinkdavosi universalinėje parduotuvėje, o dabar keliais paspaudimais užsisako internetu. Dažnas net nepamatuoja, ar daiktas patogus, svarbiausia – greitai ir pigiai.
Prie nuolatinio atnaujinimo pripratino ir vadinamasis planuotas nusidėvėjimas. Dar ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje ekonomistas Roy’us Sheldonas siūlė skatinti „vartotojų inžineriją“ – ne tiek taisyti, kiek nuolat pirkti nauja, keičiant stilius ir madą, nors seni daiktai dar puikiai tinka.
Greita mada ir nuvertėjusi kokybė
Greitos mados modelis šią logiką išaugino iki kraštutinumo. Jungtinių Tautų duomenimis, 2000–2014 metais vidutinis žmogus pradėjo pirkti apie 60 proc. daugiau drabužių, tačiau kiekvieną jų dėvi maždaug dvigubai trumpiau.
Tuo pat metu pirkėjai psichologiškai sunkiai priima aukštesnes kainas už tai, kas vizualiai atrodo „tas pats“ kaip prieš 10 metų. Jei už liemenėlę kadaise mokėjome 30 eurų, dabar už labai panašią sumokėti 45 eurus atrodo per daug, nors išaugusios darbo ir žaliavų sąnaudos to reikalautų.
Norėdami išlaikyti žemas kainas, gamintojai keičia medžiagas ir siuvimo būdus: natūralūs audiniai pakeičiami sintetiniais, sudėtingi siūliai – pigesniu siuvimu. Išoriškai daiktas panašus, tačiau jo atsparumas dėvėjimuisi mažėja.
Nuo telefonų iki skalbyklių
Panaši tendencija matoma ir technologijų srityje. Pradžioje nauji kompiuterių ar telefonų modeliai siūlydavo milžinišką šuolį funkcionalumo srityje, todėl keisti įrenginį kas porą metų buvo logiška.
Dabar patobulinimai dažnai minimalūs: šiek tiek geresnė kamera, papildoma funkcija ar nauja melodija. Tačiau tuo pačiu įrenginiai tampa labiau uždari – vis daugiau komponentų priklijuojama, sujungiama plastiku, mažiau naudojama varžtų.
Vartotojų teisių gynėja Gay Gordon-Byrne atkreipia dėmesį, kad vis daugiau buities daiktų turi mikroschemas, tačiau gamintojai neretai atsisako parduoti dalis ir suteikti remonto instrukcijas. „Šie daiktai buvo sukurti būti išmetami, o ne taisomi“, – sakė ji.
Tai reiškia, kad sugedęs telefonas, skalbimo mašina ar net elektrinis vežimėlis dažnai keliauja į sąvartyną vien dėl vienos neišardomos detalės.
Ką galime padaryti patys?
Situacija nėra beviltiška. Keliose šalyse jau priimti vadinamieji teisės taisyti įstatymai, įpareigojantys gamintojus dalintis dalimis ir remonto informacija. 2022 metais tokį įstatymą priėmė Niujorko valstija.
Vartotojai taip pat gali daryti spaudimą. Renkantis drabužius verta vengti mikrotrendų ir itin pigios greitos mados, pirkti rečiau, bet kokybiškiau ir skaityti priežiūros etiketes.
Technikos srityje svarbu teikti pirmenybę taisomiems įrenginiams, palaikyti teisės taisyti iniciatyvas ir dalintis savo remonto istorijomis su politikais bei žiniasklaida.
Kuo aiškiau parodysime, kad vertiname patvarumą, taisomumą ir sąžiningą kainą, tuo labiau gamintojai bus priversti grįžti prie daiktų, kurie skirti ne tik parduoti, bet ir tarnauti ilgai.
